Papročių teisė

LTIki išskirstant vienkiemiais Žiobiškio parapijos kaimai gyveno pagal XVI amžiaus Valakų reformos suformuotą trilaukę sėjomainą. Visus bendrus vienkiemiais neišsiskirsčiusių rėžinių kaimų reikalus tvarkė kaimo vyrų sueiga, vadinta carinės Rusijos okupacijos metais ir rusų kalbos atėjusiu žodžiu – „skodas“. Dalyvauti kaimo sueigoje ir priimti sprendimus galėjo (t. y. turėjo balso teisę) žemes valdžiusių kiemų šeimų galvos – vyrai. Kiekvienas kaimas turėjo savo autoritetų – sumaniausių ūkininkų, kurie imdavosi iniciatyvos sušaukti kaimo sueigą. Kaimo sueigoje buvo tariamasi dėl ganymo pradžios dienos, dėl atskirų kaimo bandų ganymo vietų, dėl jų keitimo, dėl karvių bandos buliaus įsigijimo ir kiti su ganymu susiję klausimai. Taip pat buvo tariamasi dėl dobilų sėjimo, bulvių sodinimo vietos, dėl kaimo žemių sausinimo, tiltų statybos, šienapjūtės pradžios ir pan. Iki įsitvirtinant Lietuvos Respublikos teisėsaugai tarpukario metais, kaimo sueigoje buvo tardomi ir baudžiami vagys, kiti prasikaltėliai. Tradicinės lietuvių šeimos ramstis buvo vaikų pagarba vyresniesiems: seneliams, tėvams, nevedusiems dėdėms ir netekėjusioms tetoms. Pagarba mirusiems tėvams, broliams ir seserims buvo išreiškiama nešiojant gedulą. Gedulo metu gedintieji nesilinksmino: nelankė šokių, nedainavo. Ūkininkų gyvenimas buvo susijęs su įvairaus pobūdžio sutartimis: pirkimo-pardavimo, mainų, nuomos, samdos, rangos ir kitomis. Tradicinė dorovė smerkė bet kokio svetimo turto (išskyrus dvarų ir valstybės miško) pasisavinimą, tad tėvai stengėsi savo vaikus išauginti dorus ir sąžiningus.Reikšminiai žodžiai: Kaimai; Kaimo bendruomenė; Paprotinė teisė; Papročių teisė; Tradiciniai žmonių santykiai; Tradicinė dorovė; Tradicinė gyvensena; Tradicinė kultūra; Šeimos teisė; Žiobiškio apylinkės; Customary law; Family law; Rural community; Traditional culture; Traditional human relations; Traditional morals; Traditional way of living; Unwritten law; Villages; Žiobiškis surroundings.

ENBefore the dispersion into individual farms, the villages of Žiobiškis parish were based on concept of three lands used for crop rotation, imposed by Wallach reform of the 16th c. All general affairs of ribbon developments, which were not dispersed in individual farms, were administered by a meeting of village men, which was called by a Russian word “skodas”, which came from years of occupation by the Tsar Russia. Men – heads of landowner families had a right to participate in meetings of men of the village (i.e. had a right to vote). Each village had its authoritative people – most intelligent farmers, who used to initiate such meetings. In meetings of the village the following issues were discussed: the starting day of pasturing, places of pasturing of separate herds, the acquiring of the bull for the herd of cows and other pasturing related issues. Also issues of clover sowing, place of potato planting, issue of irrigation of lands of the village, construction of bridges, start of the hay time, etc. were discussed. Until the law enforcement authority of the Lithuanian Republic was established in the period between wars, the meeting also investigated and punished thieves, and other outlaws. Traditional pillar of the Lithuanian family was children’s respect to the elder: grandparents, parents, single uncles and aunts. Respect to the late parents, brothers and sisters was expressed by mourning. While in mourning the people did not party: avoided dance and singing. The life of farmers was related to all kinds of agreements: purchase–sales, trade, lease, hiring, contracting, etc. Traditional morale discommended any kind of appropriation of assets of others (except for forests of manors and the state), thus, parents were trying to raise moral and conscientious children.