Žvilgsnis į Žiobiškio apylinkės senovę

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Žvilgsnis į Žiobiškio apylinkės senovę
Alternative Title:
Glimpse of the antiquity of Žiobiškis environs
In the Book:
Žiobiškis / sudarytojas Venantas Mačiekus. Vilnius: Versmė, 2000. P. 28-32. (Lietuvos valsčiai ; kn. 4)
Summary / Abstract:

LTĮ šiaurės vakarus nuo Rokiškio, greta miško, prisiglaudęs Žiobiškis nėra garsi savo istorija vietovė. Rašytiniai šaltiniai dvarą šalia dabartinio miestelio mini nuo 1677 metų. Pirmosios gyvenvietės apylinkėje paminėtos dar XVI amžiaus pabaigoje. Pačios apylinkės labai konkrečios: iš vakarų aptariamą regioną riboja Nemunėlio aukštupys, iš šiaurės – Plunksnočių miškas, iš rytų – Apūniškio miškas, iš pietų – Laukupės upelis ir Ilgalaukių miškas. Iš viso susidaro apie 70 kvadratinių kilometrų plotas. Gausūs miškai rodo, kad didžioji dalis Žiobiškio apylinkių ilgus amžius buvo apaugusi mišku ir žmonių menkai gyvenama. Nei akmens amžiaus (X–II tūkstantmečiai prieš Kristų), nei bronzos amžiaus (1800–500 metų prieš Kristų) radinių iš Žiobiškių apylinkių nėra. Iš geležies amžiaus (500 metų prieš Kristų – 1200 metų po Kristaus) radiniai Žiobiškio apylinkėse skurdūs. Tai senųjų laidojimų vietų liekanos: pilkapiai bei kapinynai. Paskutinė epocha, kuriai nušviesti pasitelkiami archeologiniai radiniai, yra viduramžiai. Lietuvoje jie tradiciškai apima XIII–XVII amžių, nors, matyt, paskutinę jų datą reikėtų nukelti į XV–XVI amžių sandūrą. Žiobiškio apylinkėse viduramžių laikotarpiui atstovauja du lobiai, paslėpti greičiausiai jau XVII amžiuje karų su švedais metu. Žiobiškio apylinkėse, kaip ir kitur, pasitaiko dar viena mažiausiai aiški ir tiksliau nedatuojama senojo kultūros paveldo objektų grupė – senosios šventvietės. Jų mes dar neišmokome tirti bei datuoti, tačiau tai yra vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenimo pėdsakų greta senųjų gyvenviečių bei kapinynų.Reikšminiai žodžiai: Akmens amžius; Archeologijos objektai; Archeologiniai radiniai; Bronzos amžius; Geležies amžius; Kapinynai; L. Kšyvickis; Lobiai; Moškėnų piliakalnis; Piliakalniai; Priešistorė; Sėliai; Viduramžiai; Šiaurės rytų Lietuva; Žiobiškio apylinkės; Archaeological artefacts; Archaeological objects; Bronze Age; Hillforts; Hoards; Iron Age; L. Krzywicki; Middle Ages; Moškenai hill-fort; North-East Lithuania; Old cemeteries; Prehistory; Selonians; Stone Age; Surroundings of Žiobiškis; Žiobiškis environs.

ENŽiobiškis, situated in the North West of Rokiškis, close to a forest, is not a notable location by its history. The manor close to town of today has been mentioned in written sources since 1677. First settlements in the vicinity were mentioned back in the end of the 16th century. The vicinity itself is very specifically enframed: the discussed region in the West is limited by the upper reaches of the Nemunėlis, in the North – the Plunksnočiai wood, in the East – the Apūniškis wood and in the South – the Laukupė river and the Ilgalaukiai wood. The total area takes about 70 square kilometres. Numerous forests show that the largest part of Žiobiškis vicinity have been covered with forests for long ages and few people located here. There were no findings in Žiobiškis region neither from the Stone Age (10–2 millenniums BC), nor the Bronze Age (1800–500 years BC). There were a few findings in Žiobiškis vicinities from the Iron Age (500 years BC – 1200 years AD). Those were the remains of the old burial places: tumuli and necropolises. The last epoch, which is covered by archaeological findings is the Middle Ages. Traditionally in Lithuania it lasted from 8th to 17th centuries, though its last date most probably has to be put off until the 15th–16th centuries. The Middle Ages in Žiobiškis vicinities are represented by two treasures, which were most probably hidden already in the 17th century during the Swede wars. In Žiobiškis region as well as in other regions another group of objects of the old culture heritage may be found, which is least clear and may not be dated more specifically – the old sacred places. We still don’t know how to explore and date them, however, they are one of the most important traces of living people besides the old settlements and burial places.

Related Publications:
Sėlos kraštas VI-VII-XIII/XIV amžiais: teritorinė struktūra ir hierarchija / Andra Simniškytė. Lietuvos archeologija. 2005, t. 27, p. 29-48.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/27498
Updated:
2016-08-14 12:18:26
Metrics:
Views: 38
Export: