Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis : daug ideologijų ir šiek tiek vartosenos

LTStraipsnyje apžvelgiama bendrinės lietuvių kalbos istorija, aptariamos kalbos gyvavimo sąlygos sovietinio modernizmo metais ir raida paspartėjusios globalizacijos laikotarpiu. Daugiausia vietos skiriam šnekamosios bendrinės kalbos atmainos raidai. Primenamas istorinis ir socialinis bendrinės kalbos norminimo kontekstas. Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu XIX a. pabaigoje tapo pietinė vakarų aukštaičių (kauniškių) patarmė. Tokį pasirinkimą lėmė stipri Vakarų Aukštaitijos ekonominė padėtis, taip pat Mažosios Lietuvos įtaka, kur raštams jau nuo XVII a. buvo naudojama kaip tik ši tarmė. Bendrinės kalbos normų kodifikacijai lemiama buvo aktyvi iš Vakarų Aukštaitijos kilusio kalbininko J. Jablonskio veikla. Didžiulį lūžį bendrinė kalba patyrė sovietiniu laikotarpiu. Viešoji lietuvių kalba tapo sistemai pavaldžiu hermetišku sovietinės naujakalbės konstruktu, ideologiniu žargonu. Neigiamą įtaką darė sąmoninga rusifikacijos politika ir dirbtinai diegiama dvikalbystė. Paskutiniu XX a. dešimtmečiu Lietuvoje bendrinei kalbai „apsaugoti“ dar labiau sustiprinamas institucinis kalbos priežiūros aparatas. Tokiai išplėtotai kontrolės sistemai pateisinti pasitelkiama romantinė retorika apie archajiškai sistemai gresiančius pavojus. Sociolingvistiniu požiūriu dabartinė lietuvių bendrinės kalbos situacija labai įdomi. Oficialieji standartizavimo ideologai tebekuria idealiąsias normas, vadina jas prestižinėmis ir įteisina įvairiausiais įstatymais, tuo tarpu polinkis viešojoje erdvėje vartoti neformalųjį, paprastosios kalbos kodą rodo, kad prestižinės normos orientyras visuomenėje keičiasi.Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Kalbos planavimas; Kalbos politika; Norma; Norminimas; Sakytinė kalba; Vartosena; Žiniasklaida; Language planning; Language policy; Mass media; Norm; Spoken language; Standadization; Standard languange; Standardt language; Usage.

ENThe article reviews the history of the literary Lithuanian, conditions of existence of the language during the modern Soviet times and development in the period of rapid globalisation. The development of the variety of the spoken literary language is at focus. The historical and social context of standardisation of the literary language is reminded. In the end of the 19th c. the basis of the literary Lithuanian language became the Southern West Upper (Kaunas) Lithuanian sub-dialect. The selection was pre-determined by strong economic status of the West Upper Lithuania, also the influence of Mažoji Lietuva, where since the 17th c. the dialect was used in writing. The codification of literary language norms was strongly influenced by the activity of the linguist J. Jablonskis, who was from the West Upper Lithuania. Major turning point of the literary language took place during the Soviet period. Public Lithuanian language became system-subordinate hermetic construct of the Soviet newspeak, and the ideological slang. Deliberate Russification politics and artificially introduced bilingualism negatively affected the language. In 1990 an institutional language monitoring tool was enhanced even harder for the purpose of protecting Lithuanian literary language. For the purpose of justifying such a developed control system, romantic rhetoric on threats to archaic system was invoked. On a sociolinguistic point, the situation of the contemporary Lithuanian literary language is very interesting. Official ideologists of standardisation continue to develop ideal norms, call them prestigious and seek to legitimize them by different laws, meanwhile the tendency to use informal code of everyday language prevails in public space, which shows that the society alters the prestigious norm.

• Filosofija / Philosophy
• Kalbotyra / Linguistics