Stačiūnų Šv. Lauryno bažnyčia

LTStraipsnyje aptariama Stačiūnų Šv. Lauryno bažnyčios istorija, architektūra, bažnytinio meno ypatybės. Remdamasis istorine literatūra, autorius konstatuoja, kad Stačiūnų bažnyčią savo lėšomis 1668 metais pastatė Juozas Stačiūnavičius. Manoma, kad iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, 1779 metais tapusi Lygumų parapijos filialu, kuriam priklausė iki XX amžiaus pradžios. Autorius detaliai aprašo bažnyčios dokumentuose užfiksuotus pastato vaizdus įvairiais laikotarpiais, bažnyčios rekonstrukcijų eigą. Teigiama, kad po 1811 metų rekonstrukcijos bažnyčios struktūra mažai kito. Išorės architektūros formos išlaikė liaudiškas tradicijas. Pasikeitė tik priekinė jos pusė: vietoj dviejų bokštelių – vienas, ir tai pagrindiniam fasadui suteikė lakoniškumo. Aptardamas Stačiūnų bažnyčios meninio vaizdo raidą, autorius pažymi, kad 1765 metais T. Čepkevičius, frontoną papuošdamas bokšteliais ir pristatydamas priebažnytį, išryškino pagrindinį fasadą, o pačią bažnyčią praplėtė. Pastato vaizdas tapo emocingesnis, forma dekoratyvesnė. Autorius tai laiko ryškiu profesionaliosios mūro architektūros elementų panaudojimo liaudiškame statinyje pavyzdžiu. Pats puošniausias , autoriaus nuomone, yra centrinis šv. Lauryno altorius. Jo architektūra priklauso vėlyvajam barokui. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad nepaisant visų pertvarkymų, Stačiūnų bažnyčia išsaugojo praeities (baroko) vertybes, jas pritaikė dabarčiai. Pastato išorėje meistrai originaliai panaudojo liaudies tradicijas, suderino jas su profesionaliąja (mūro) architektūra.Reikšminiai žodžiai: Altorinis paveikslas; Altorius; Architektūra, sakralinė; Bažnyčios; Istorija; Pastatai (statiniai, namai), kulto; Sakralinė architektūra; Sakralinė dailė; Stačiūnai; Stačiūnų bažnyčia; Altar; Altarpiece; Architecture, religious; Buildings, religious; Churches; History; Lithuania; Sacred architecture; Sacred art; Stačiunai church; Stačiūnai.

ENThe article discusses the history, architecture of Stačiūnai Šv. Laurynas church, as well as features of ecclesiastical art. Based on historical literature, the author states that Juozas Stačiūnavičius constructed Stačiūnai church from his own funds in 1668. It was thought that at first it was an estate chapel, which became a branch of Lygumai parish in 1779, to which it belonged until the beginning of the 20th c. The author provides a detailed description of views of the building at various periods, which were recorded in church documents, as well as the processes of church reconstructions. As it has been mentioned, after the reconstruction of 1811 the structure of the church went through little changes. The forms of external architecture pertained vernacular traditions. Only the front side of it changed: paired towers were substituted with one, which made the main facade look more laconic. In the review of the development of artistic scenery of the Stačiūnai church the author noted that in 1765 T. Čepkevičius has highlighted the main facade by adorning the gable with towers and building a parvis, and thus enlarged the church itself. The view of the building became more emotional, and the form became more decorative. According to the author, that is a clear example of use of professional masonry architecture elements in a vernacular building. In his opinion, the most decorative altar was Šv. Laurynas altar. It was constructed in the late Baroque style. The article concludes that despite all the reconstruction work, Stačiūnai church have kept the old (Baroque) valuables and applied them to the present times. In the external side of the building artists have made an original twist on vernacular traditions and matched them with the professional (masonry) architecture.