Archeologijos paminklai

LTLygumų ir Stačiūnų apylinkės yra Lietuvos vidurio žemumoje. Tai miškingas ir drėgnas kraštas, todėl seniausiais laikais jis greičiausiai nebuvo labai tankiai žmonių gyvenamas. Nedaug čia ir archeologijos paminklų. Nemažai jų buvo iš dalies arba visiškai sunaikinta dėl intensyvios žemdirbystės. Lygumų apylinkes, kaip ir visą Šiaurės Lietuvą, ledynai paliko vėliausiai, todėl ir pirmieji gyventojai į šiuos kraštus atkeliavo palyginti vėlai. Akmens amžiaus radinių Lygumų apylinkėse nėra daug. Seniausi gyventojai šiose apylinkėse buvo įsikūrę upių pakrantėse. Iš archeologinių radinių galima daryti prielaidą, kad Lygumų apylinkės buvo žmonių apgyventos bent jau vėlyvojo neolito laikotarpiu. Lygumų apylinkių žalvario amžiui (1600–550 metų prieš Kristų) nušviesti duomenų yra visai mažai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Lygumų apylinkėse gyventojų labai pagausėjo. Tai liudija čia aptinkami geležies amžiaus senkapiai. Tuo metu čia buvo paplitusi Šiaurės Lietuvos pilkapių kultūra, kuriai būdingas nedegintų mirusiųjų laidojimas pilkapiuose su akmenų vainikais. Tokių pilkapynų Lygumų ir Stačiūnų apylinkėse buvo Vėbariuose ir Sakališkiuose. Viduriniajame geležies amžiuje (V–IX amžiai) mirusieji laidoti plokštiniuose kapinynuose. Šiuo laikotarpiu datuojamų kapų aptikta Dargužiuose, Dovainiškyje, Kauksnujuose, Šukioniuose. II tūkstantmečio pradžiai priskirtinų palaidojimų rasta Stačiūnuose. Iš to laikotarpio turėtų būti ir Miciūnų radiniai. V–XIII amžiais šioje teritorijoje gyveno žiemgalių gentys, kurių materialinę ir dvasinę kultūrą geriausiai atspindi Šukionių kapinyno radiniai.Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Archeologijos objektai; Archeologiniai radiniai; Kapinynas; Lygumų-Stačiūnų apylinkės; Paminklai; Pilkapiai; Priešistorė; Viduramžiai; Šiaurės Lietuva; Archaeological finds; Archaeological objects; Archeology; Barrows; Heritage; Lygumai-Stačiūnai environs; Middle Ages; North Lithuania; Old cemetery; Prehistory.

ENLygumai and Stačiūnai districts are based in the middle Lowlands of Lithuania. It is a forested and damp area, therefore, it most probably was not very densely populated in ancient times. There are also few archaeological monuments. Many of them were partially or in full destroyed by intense agriculture. Glaciers drifted away from Lygumai surroundings, as well as from the overall Northern Lithuania, at the farthest, thus, first inhabitants came to this area pretty late. There are little findings from the Stone Age in Lygumai surroundings. Ancient population of this locality inhabited riversides. Archaeological findings allow the assumption that Lygumai surroundings were inhabited at least in late Neolithic Period. Altogether there are very few data on the Bronze Age (1600–550 BC) in Lygumai surroundings. During the first centuries AD the population of Lygumai surroundings grew extensively. This was witnessed by ancient burying grounds of the Iron Age found here. At those times a culture of barrows of Northern Lithuania was spread in here, which was specific of burying unincinerated bodies at borrows with stone wreaths. In Lygumai and Stačiūnai surroundings such borrows existed in Vėbariai and Sakališkiai. In the middle Iron Age (V–IX ages) the dead were buried at flat burying grounds. Tombs dated back to that period were found in Dargužiai, Dovainiškis, Kauksnujai, Šukioniai. Burials dated back to the beginning of the 2nd millennium were found in Stačiūnai. Findings in Miciūnai should also be dated back to the same period. In V–XIII centuries this territory was inhabited by Semigallian tribes, the material and spiritual culture of which is best reflected by findings in Šukionys burial grounds.