Seredžiaus krašto pasakojamoji tautosaka

LTPublikaciją sudaro tekstai, užrašyti Seredžiuje ir jo apylinkėse: Armeniškių, Klausučių, Pikčiūnų, Motiškių, Padubysio, Stačiūnų, Pieštvėnų kaimuose. Pažymima, kad Seredžiaus krašte užrašyta daug stebuklinių, novelinių, melų pasakų, pasakų legendų, sakmių, anekdotų, atsiminimų apie baudžiavą, įvairių pasakojimų apie bauginimus. Autorė pažymi, kad atrenkant tekstus stengtasi imti šiam kraštui būdingiausius kūrinius. Retų ar kituose etnografiniuose regionuose jau pamirštų pasakų čia nebuvo užfiksuota. Dažniausiai sektos visoje Lietuvoje gerai žinomos pasakos, sakmės, pasakojimai. Akcentuojama, kad Seredžiaus apylinkėse žodinio perteikimo tradicija buvo nepaprastai gyvybinga. Pasakos sektos logiškai, nuosekliai ir žaismingai, neretai minėta, kad šias pasakas mėgę pateikėjų tėvai ar seneliai. Skelbiamieji tekstai imti iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyno ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus. Didžiąją pateikiamos medžiagos dalį sudaro J. Dovydaičio 1932 m. pačiame Seredžiuje ar jo apylinkėse užrašyti kūriniai. Taip pat dedama P. Virako užrašytų serediškių anekdotų, pasakaičių, pasakojimų ir atsiminimų, Raseinių žemės ūkio mokyklos surinktos tautosakos, 1989 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuotos ekspedicijos dalyvių užrašymai. Tekstai publikacijoje klasifikuoti remiantis B. Kerbelytės „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogu“, kuriame susisteminti visi pasakojamosios tautosakos užrašymai nuo 1835 iki 1982 metų. Pasakoms taikoma A. Aamės-St. Thompsono klasifikavimo sistema.Reikšminiai žodžiai: Anekdotai; Kraštas; Oracijos; Pasakojamoji tautosaka; Pasakojimai; Pasakos; Sakmės; Seredžius; Anecdotes; Country; Folk oraions; Folk stories; Folk tales; Legends; Narrative folklore; Seredžius.

ENThe publication includes texts recorded in Seredžius and environs: villages of Armeniškiai, Klausučiai, Pikčiūnai, Motiškės, Padubysis, Stačiūnai, and Pieštvėnai. It notes that in Seredžius land there is a number of recorded miracle, novel-type and false tales, legends, anecdotes, memoirs on the bondage era and different stories on intimidation. The author notes that selection of texts sought to pick most characteristic features to the land. There were no tales, either rare or forgotten in other ethnographic regions. Most of all tales, legends and stories familiar in Lithuania were told. The author stresses that in Seredžius environs there was a particularly vivid tradition of a verbal presentation. The tales would be told in a logical, consistent and playful manner, often by parents or grandparents of the recorders. The texts published are taken from the manuscript collection of folklore at the Institute of Lithuanian Literature and Folklore and the Manuscript Division at the National Martynas Mažvydas Library. The material largely relies on the works recorded by J. Dovydaitis in 1932 in Seredžius or its environs. The publication also includes anecdotes, short tales, stories and memoirs of Seredžius residents, recorded by P. Virakas, folklore collected by Raseiniai agricultural school, and records by members of 1989 expedition run by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore. The texts are classified in the publication based on the “Directory of Lithuanian narrative folklore” by B. Kerbelytė, which streamlines all recordings of folklore from 1935 to 1982. The fairy-tales are classified based on system of A. Aarne and St. Thompson.