Seredžiaus šnektos atspindžiai Prano Virako rankraščiuose

LTDidžiąją Prano Virako rankraščių dalį sudaro XIX a. pab. ir XX a. pr. Seredžiaus apylinkių žmonių darbų, papročių, ligų ir kiti aprašymai, prisiminimai; tautosakos rinkiniai. Virakas bendravo ir su kitomis tarmėmis kalbančiais žmonėmis, todėl kai kas į jo rankraščių kalbą galėjo patekti iš kitų tarmių, taip pat iš bendrinės kalbos. Nenuosekli tam tikrais atvejais rašyba apsunkina fonetinių Seredžiaus šnektos ypatybių nustatymą. Rankraščių tekstuose įvairuoja ilgųjų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių rašyba. Nenuoseklus ir supriešakėjusio a po suminkštėjusių priebalsių rašymas: kartais a, kartais e. Žodžio pradžios e, kuris Seredžiaus šnektoje dažniausiai verčiamas a, rašomas dvejopai: a- ir e-. Žodžio pradžioje prieš ie (kaip šnektoje ir tariama) rašomas j. Randama nemaža žodžių, kurių galūnė -as yra netekusi vadinamojo „judriojo“ balsio a (ažuols, devints). Aiškiau pastebimos Seredžiaus ir gretimoms šnektoms būdingos gramatinės ypatybės. Išlikę senoviškesnių žodžių linksniavimo, asmenavimo formų, kurios dažnai jau keičiamos naujesnėmis. Būdvardžių aukščiausiojo laipsnio dažniausiai vartojamos formos yra su galūne -ias (bendrinės kalbos norma). Tarminėmis laikytinos rečiau pasitaikančios formos su galūne –is (didžiausis). Tikriausiai gimtosios šnektos jausmu vadovaudamasis, Virakas gana dažnai vartojo įvardžiuotines formas. Pasitaiko retesnių ir plačiau tarmėse vartojamų veiksmažodžių formų, pvz.: gema, užgema greta gimsta. Rankraščiuose yra įvairių tarmiškų, dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje nevartojamų, primirštų žodžių (straipsnyje pateikiamas trumpas žodynėlis).Reikšminiai žodžiai: Aukštaičių tarmė; Fonetika; Linksniai; Pranas Virakas; Rankraštis; Sintaksės ypatybės; Tarminė leksika; Tarminės formos; Tarmybė; Tarmybės; Veiksmažodžio formos; Šnekta; Aukštaitian dialect; Dialect; Dialect forms; Dialectal vocabulary; Dialecticism; Grammatical cases; Manuscript; Phonetics; Pranas Virakas; Regional usage; Syntactic features; Verb forms.

ENThe manuscripts of Pranas Virakas mostly include descriptions and recollections of work, customs, diseases, etc. of people in Seredžius environs of the late 19th and early 20th century as well as collections of folklore. P. Virakas communicated to people speaking other dialects; therefore, some things could reach his manuscripts from other dialects as well as the standard language. At times inconsistent spelling adds difficulty to the special phonetic features of Seredžius sub-dialect. In the manuscript, spelling of long stressed and unstressed vowels is different. Spelling of frontal a after soft consonants is inconsistent too: sometimes a is spelled a, sometimes e. Letter e in the start of a word that is translated in Seredžius sub-dialect as letter a is spelled differently as a- and e-. In the start of a word ie (as in sub-dialect and pronounced) is preceded by letter j. There are many words where the ending -as has dropped the so-called “mobile” vowel a (ažuols, devints). There are clear grammatical features characteristic to Seredžius and neighbouring subdialects. There are dated forms of declination and conjugation that are often replaced by new ones. In the superlative of adjective forms include ending -ias (rule from standard language). There are some forms that were previously considered as of dialects, accompanied by ending -is (didžiausis). Probably based on his feeling of native tongue, P. Virakas often resorted to pronominal forms. There are some less common and more common in dialects forms of verb, e.g. gema, užgema instead of gimsta (being born). The manuscripts include numerous dialectic words no longer used in the standard Lithuanian (the article includes a short glossary).