Seredžiaus valsčiaus žemės ūkis (1940-1990)

LTAtimdami žemę iš valstiečių okupantai bolševikai 1940 metų liepą pradėjo kurti vadinamąjį žemės fondą. Žemės fondui priskirtoji serediškių žemė buvo dalijama okupantų institucijoms, taip pat mažažemiams ir bežemiams. Agrarinių pertvarkymų rezultatas buvo toks, kad 1940 metų rudenį ėmė trūkti būtiniausių maisto produktų miesto gyventojams. Tada valstiečiams buvo paskirtos vadinamosios prievolės. Seredžiaus valsčius priklausė Kauno apskričiai, kuriai buvo paskirtos pačios didžiausios grūdų, bulvių ir pieno prievolės, vilnų prievolė buvo pati mažiausia. Kaina, mokama už produkciją, buvo simbolinė. Okupavę Lietuvą naciai taip pat paskyrė valstiečiams prievoles. Nacių paskirtų prievolių sąrašas buvo gana ilgas. Už žemės ūkio produkciją jie mokėjo tik 60 procentų Rytprūsiuose nustatytų kainų. Buvo įvesta ir daug įvairių mokesčių. Grįžusi bolševikų valdžia grąžino bežemiams ir mažažemiams valstiečiams tą žemę, kurią jie buvo gavę pirmosios okupacijos metu. Vėl įvestos įvairios prievolės ir mokesčiai. Pagal įvairius kriterijus į buožių sąrašus patekusių ūkininkų šeimos buvo tremiamos. Siekdami išvengti tremties ūkininkai rašė pareiškimus, kad priimtų juos į kolūkius. Taip Seredžiuje buvo įkurtas „Nemuno“ kolūkis. 1950 metais „Nemuno“ kolūkis buvo sustambintas, prie jo buvo prijungti dar trys gretimi – „Aušros“, „Pergalės“ ir Julijos Žemaitės – kolūkiai. „Nemuno“ kolūkis buvo vienas geresnių sovietmečio sistemoje. Iširo jis dėl tų pačių priežasčių, kaip ir visa socialinė žemės ūkio sistema Lietuvoje bei kitose šalyse.Reikšminiai žodžiai: 1940-1990; Darbo prievolė; Kolūkietis, prievolė; Kolūkis; Mokestis; Mokesčių mokėtojas; Prievarta; Seredžiaus valsčius; Seredžius; Sovietinė okupacija; Valstietis; Valsčius; Vokiečių okupacija; Žemės ūkis; 1940-1990; Agriculture; Collective farm; Collective farmer; Compulsion; Germany occupation; Lithuania; National service; Peasant; Rural economy; Seredžius; Seredžius district; Seredžius' district; Service; Soviet occupation; Tax; Tax paper.

ENThe Bolshevik occupants took the land from peasants and in July 1940 started development of the so called Land Fund. The land of Seredžius people allocated to the Land Fund was distributed o the institutions of the occupants, as well as those with little or no land. As a result of the agrarian reforms, in autumn 1940 there came a shortage of most basic foodstuffs for the townsmen. At that time peasants were imposed with so-called obligations. Seredžius volost was part of Kaunas county, which applied highest obligations of grain, potato and milk and smallest obligation of wool. The price paid for the products was a symbolic one. The Nazis, having occupied Lithuania, also imposed obligations on the peasants. The list of Nazi-imposed obligations was a rather long one. Nazis paid for the agricultural products only 60% of the prices valid in the East Prussia. Numerous other taxes were introduced. When the Bolsheviks returned to power, peasant with little or no land were promised to have their land, granted during the first occupation, returned. Various obligations and taxes were reintroduced. Families of farmers falling in the lists of kulaks on various criteria faced deportation. The farmers, seeking to avoid deportation, applied for joining of collective farms. This is how Nemunas collective farm was established in Seredžius. In 1950 Nemumas collective farm was made larger, having incorporated 3 adjacent ones, Aušra, Pergalė and Julija Žemaitė collective farms. Nemunas collective farm ranked among the best in the Soviet system. It collapsed for the same reasons as did the entire social-agricultural system in Lithuania and elsewhere.