Dėl kankorėžių pavadinimo kilmės

LTStraipsnyje, remiantis Baltų kalbų atlasu, tyrinėjama kankorėžių pavadinimų etimologija. Tyrimą paskatino A. Sabaliausko įžvalga, kad čiūtė „kankorėžis“, išriedėjęs ne iš vakarų aukštaičiams kauniškiams būdingo slavizmo šyška, o iš garsažodinės kilmės kiaulės pavadinimų čiuotė, čiuotis; čiūka, čiūkas. Mat kai kuriose šiaurės žemaičių telšiškių šnektose kankorėžį žymi žodžiai kiaulė, kiaulelė, kiaulikė, kai kur tame pačiame plote kaip čiūtė. Prie pat čiūtės arealo vartojami pavadinimai burė, burikė, burytis, buriulis, kurie sietini su garsažodinės kilmės avies pavadinimais burė, burelė, burutė ir pan. Į anksčiau minėtus panašūs su karvių ar veršiukų pavadinimais besisiejantys kankorėžio pavadinimai būdingi pietų aukštaičiams ir vienai kitai vakarų aukštaičių šnektai. Kitas kankorėžių pavadinimų būrys išriedėjęs iš onomatopėjinių garsus reiškiančių veiksmažodžių. Latvių tarmėse yra nemažai panašiai kaip cirkuzis skambančių kankorėžių pavadinimų. Remiantis latvių ciekurs bei kuronizmu cinkuris, keliama mintis, kad greta *kerk- buvęs ir jo variantas *kenk-. Pastarąjį bandoma lyginti su lietuvių kankorėžiu, tačiau, straipsnio autoriaus nuomone, paprasčiau būtų šio dūrinio pirmąjį dėmenį sieti su senu garsažodiniu reduplikaciniu dariniu kankalas, žyminčiu karvėms po kaklu rišamą varpelį. Pažymėtina, kad Kazimiero Jauniaus raštuose kankalas vartojamas kankorėžio reikšme, o kai kuriose tarmėse jis žymi „gumulą”, tad galbūt ir kankorėžis buvo padarytas dėl jo formos panašumo su kankalu. Taigi susidaro įspūdis, kad kankorėžių pavadinimus kūrė vaikai, ganydami gyvulių bandą.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Arealinė lingvistika; Etimologiniai tyrimai; Kankorėžis; Baltic languages; Areal linguistics; Etymological research; Cone.

ENAlgirdas Sabaliauskas (1972) on the basis of the rough copy of the maps of the Atlas of the Lithuanian language (cf. Lietuvių kalbos atlasas 1, Map 93) established, that čiutė 'cone' (used in the Western part of North Low Lithuanian dialect not far from the area where kiaulė, kiaulelė, kiaulikė have the meaning of cone) is formed not from čečka, čyčka, the varriants of Slavic borrowing šyška (characteristic of some West High Lithuanian dialects), as Ernst Fraenkel (1955-1965, 72, 77) thought, but from onomatopoeic names of pig, cf. Lith. čiūotė, čiūotis; čiūka, čiukas, Latv. čūčis. During preparation of Atlas of the Baltic Languages the revision has been made of other cone terms in Lithuanian dialects. The greatest part of them is also formed from onomatopoeic words, cf. kukutis (: kiikti'give a scream, utter', kaukti 'howl, wail, hoot'), gurgutis (: gurgti 'rumble, grumble'), burkiitis (: bufkti 'purr, mutter; gramble', burkuoti 'coo, purr'), baubiikas (: baubti 'moo, bellow, roar'), bukas, bukas (: baūkti 'moo, bellow, roar; bleat, baa; shout, shriek', būkti 'bleat, baa, moo') a. o. In the similar way the origin of the older cone terms has been explained: Lith. kirkužė, Latv. cirkuzis 'cone' (cf. Lith. kirkti 'cluck; weep; croak; squeak, creak', Latv. cifkstet 'chirp, chirr; squeak, creak'), Lith. kankorėžis 'cone' (cf. kankalas 'clapper' and rėžti 'cut, curve'), Lith. skuja 'needle; cone', Latv. skuja 'needle' (cf. Lith. skmstas 'bush; pine forest', skuistis 'thick-set fir-grove'; kuistas 'bush', kuitas, kuitis 'thick-set coniferous forest'; skuisti 'play pranks, be naughty, romp, rage, rave', kuisti 'rummage, ransack; dig up the ground; rush', Latv. skuit, skuju 'shave, scrape, peel; cut, clip; cle.