Institucinės santuokos apeigos: socialinės tvarkos įteisinimas Lietuvoje XIX a. II pusėje - XXI a. pradžioje

LTStraipsnyje, remiantis istorine, etnografine literatūra ir etnografiniais lauko tyrimais (stebėtomis apeigomis bažnyčiose, civilinėje metrikacijoje (CM), darbuotojų apklausomis, vestuvių vaizdo įrašais), nagrinėjama institucinių santuokos apeigų kaip priemonės socialinei tvarkai įtvirtinti Lietuvoje vaidmuo. Išanalizavus bažnytinių ir civilinių santuokos apeigų įvedimą ir palyginus tarpusavyje jųjų struktūras, nustatyta, kad: įstatymiškai privalomos bažnytinės santuokos apeigos, kurias po Antrojo pasaulinio karo pakeitė civilinė metrikacija, kaip institucinės apeigos kaimo gyventojų vestuvių apeigose buvo pakankamai formalus epizodas, kuris ilgainiui buvo organiškai, subtiliai į jas inkorporuotas. Vestuvinių simbolių (žiedų ir vainikėlių) įtraukimas į bažnytines, o vėliau ir į CM apeigas buvo vienas iš veiksnių, padėjusių išlaikyti (užkonservuoti) šių simbolių naudojimą vestuvėse iki šiol ir institucines santuokos apeigas padaryti labiau priimtinomis visuomenėje, nors jos dar iki XX a. 7 dešimtmečio dažnai dubliavo atitinkamus naminių vestuvių apeigų momentus. Standartizuotos bažnytinės ir atitinkamai sovietinės CM apeigos struktūriškai buvo analogiškos. Pastaruoju dešimtmečiu, pakito CM: jos mažai reglamentuotos, pritaikomos prie užsakovų pageidavimų, todėl ji turi galimybių keistis, įgauti regioninių savitumų. Visgi institucinės apeigos išryškino didėjančią opoziciją tarp naujoviškumo ir liaudiškų etninių dalykų, nes neakcentuojami vietiniai savitumai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Institucinės santuokos apeigos; Socialinės tvarkos įteisinimas Lietuvoje; Institutional marriage rituals; Legitimation of social order in Lithuania.

ENThis article, based on historical and ethnographical literature and ethnographic field research (ceremonies observed in churches, civil registry, surveys of staff, and wedding video recordings), examines the role of institutional marriage ceremonies as a tool to consolidate social order in Lithuania. Having analysed the introduction of church and civil marriage ceremonies and comparing their structures, the following was determined: the church marriage ceremonies required by law, which were changed after World War II to a civil registry ceremony, was a quite formal episode, which was organically and subtly incorporated. The inclusion of wedding symbols (rings and small wreaths) in church ceremonies and later into civil registry ceremonies was one of the factors, that helped to preserve (maintain) the use of these symbols in weddings up to the present day and make institutional wedding ceremonies more acceptable in society, though until the 1970s they were often repeated with the corresponding wedding ceremonies at home. The structure of standardised church and respective Soviet civil registry ceremonies corresponded with one another. The civil registry ceremony has changed during the last decade: they are minimally regulated, and adapted to the clients‘ wishes, which is why it is has possibilities to change itself, and take on regional characteristics. However institutional ceremonies have highlighted a growing opposition between the innovative and ethnic-folk elements, because local character is not accented.