Fotografija kaip medijos dispozityvas XX a. septintojo-devintojo dešimtmečio Lietuvoje : disertacija

LTDisertacijoje sprendžiama kompleksiškos fotografijos analizės metodologijos problema. Remiamasi prielaida, kad analizuojant vien medijos (šiuo atveju fotografijos) turinį, neįmanoma atskleisti svarbių socialinių ir politinių medijos aspektų. Todėl siekiama analizuoti pačią mediją kartu su jos kontekstu. Derinant komunikacijos bei medijų mokslų, filosofijos ir menotyros prieigas suformuojamos dispozityvo ir medijos sampratos, kurias jungiant sukonstruojamas ir operacionalizuojamas medijos dispozityvo modelis. Šis modelis yra taikomas Lietuvos fotografijai XX a. septintajame-devintajame dešimtmetyje analizuoti ir diskursą formavusiems galios santykiams atskleisti. Pasitelkiant interviu su fotografijos veikėjais ir fotografijų bei tekstinių šaltinių interpretaciją išanalizuojamas pasirinkto laikotarpio fotografijos dispozityvas, kuris apibrėžiamas kaip veikėjas-tinklas. Disertacijoje atskleidžiama, kaip formavosi fotografijos meno tinklas, kaip jis tapo stabiliu ir nepakeičiamu, kaip jis konstravo ir reguliavo specifišką fotografijos vartojimo būdą - fotomeną ir vientisą stilių - Lietuvos fotografijos mokyklą. Analizuojant ir jungiant skirtingus fotografijos medijos elementus, siekiama parodyti priežastingumo ryšius tarp estetinių, politinių ir socialinių fotografijos aspektų. Disertacijoje nagrinėjamas institucijos (Fotografijos meno draugijos) vaidmuo bei jos sąveika su komunikacinėmis konvencijomis (pvz., socrealizmo stiliumi), filosofinėmis nuostatomis ir fotomeno diskursu.

ENThe doctoral thesis deals with a methodological problem of analyzing photography. The argumentation is built on assumption that analysis of a content of a medium (in this case: photography) alone is unable to reveal important social and political aspects of the medium. Therefore an integral analysis of medium and its context is indispensable. Combination of approaches used in communication and media studies, philosophy, and art history lets to define the notions of dispositif and medium, which lead to construction and operationalization of a model of medium dispositif. The model is used for research and analysis of power relations around photographical discourse in Lithuania in 1960s-1980s. Research material gathered while interviewing relevant actors in the field and analyzing visual and textual archives lets to define the dispositif of photography of the time period chosen as the a particular actor-network. The analysis reveals how the network of art photography developed, how it became stable and irreplaceable, what was its impact on specific mode of use of photography, so called photo-art, and formation of common photographical style, The School of Lithuanian Photography. The institutional role of Society of Art Photography, its interaction with communicational conventions (eg. Social Realism), philosophical statements, and the whole photographical discourse are taken into particular account. The analysis and combination of different elements, constituting photographical medium, aim at revealing causal relations between aesthetical, political, and social aspects of Lithuanian photography.