Laikas ir akmenys : kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje

LTMonografija plačiame sociokultūriniame kontekste nagrinėja Lietuvos visuomenės požiūrių į materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą kaitą nuo XIX amžiaus II p. iki XX a. pab. Tokio pobūdžio ir apimties tyrimas nūdienėje lietuvių istoriografijoje yra vienas pirmųjų ir priskirtinas idėjų istorijos (history of ideas) krypčiai. Iki šiol pasirodę lietuviškai paveldosaugai skirti tekstai dažniausiai apsiribodavo paveldosaugos juridine-institucine ar technologine (paminklotvarkine) analize. Gi šioje studijoje moderniųjų Lietuvos paveldosaugos sampratų genezės ir raidos tendencijų buvo ieškota žymiai platesniame istorinės kultūros ir pasaulinių paveldosauginių tendencijų kontekste. Atsižvelgiant į šį uždavinį buvo siekta apčiuopti ir analizuoti ne tik institucinį, administracinį, juridinį, bet ir ypač ideologinį, politinį, kultūrinį bei istorinės sąmonės aspektus. Monografijoje daugiausia dėmesio skiriama trims laikotarpiams – tarpukariui, sovietmečiui, dabartiniam periodui, ieškant ne tik jų skirtumų, bet ir tęstinumo. Atskiras tyrimo dalis sieja bendra vidinė logika. Į kultūros paveldo sampratų kaitą buvo siekiama pažvelgti per trejopą prizmę: 1) konkrečiu laikotarpiu vyravusių pasaulinių paveldosaugos idėjų ir jų adaptacijos Lietuvoje; 2) sociopolitinių Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos aplinkybių (ypač kreipiant dėmesį į sociopolitinę situaciją bei šalies istorinės kultūros būklę) ir 3) paveldosaugos institucijų vidinės raidos bei šios srities profesionalų nuostatų kontekstu. [Iš leidinio]

ENThis monograph analyses changes in the attitude of Lithuanian society to material and non-material cultural heritage since the second half of the 19th century until the end of the 20th century. This study is one of the first of this nature and scope in contemporary Lithuanian historiography, belonging to the history of ideas movement. Before this, works published in Lithuanian about protection of cultural heritage were usually limited to an analysis of the legal and institutional or technological aspects. In this study, the origin of concepts and directions of development in modern Lithuanian historical conservation are sought in a significantly broader historical context. This study seeks analyse not just the institutional, administrative and legal, but also the ideological, political, cultural and historical consciousness aspects. The monograph focuses on three periods – interwar, Soviet occupation, present, looking for continuities as well as differences. The parts of the study are linked by a common internal logic. An attempt is made to look at the changing concept of cultural heritage through a triple prism: 1) internationally prevailing ideas about preserving cultural heritage in certain specific periods, and their adaptation in Lithuania; 2) the socio-political circumstances of development of the Lithuanian state and its society (particularly in regard to the socio-political situation and the state of the country’s historical culture); and 3) the internal development of heritage conservation institutions and the contexts of this field’s professional guidelines. [From the publication]