Sieliai Nemune ties Veliuona

LTStraipsnis skirtas sielininkystės amato tyrimui, kuris etnografų beveik netyrinėtas. Šiame straipsnyje pateikiamas sielininkystės Veliuonos apylinkėse aprašymas, sudarytas pagal autorių 1994 m. kraštotyros ekspedicijos metu surinktą medžiagą ir J. Mačiulio 1967 m. užrašus. Sielius Veliuonoje vadindavo „trioptais“. Nemuno sielininkystės aukso amžius – XX a. pradžia iki Pirmojo pasaulinio karo. Prūsijos valdžia, bijodama choleros užkrato, tuomet į savo kraštą ėmė neįsileisti sielininkų iš Baltarusijos. Tada ir atsirado galimybė sielių plukdymu verstis veliuoniškiams. Sielius darydavo netoli Veliuonos. Plukdymo sėkmė priklausydavo nuo sielininkų įgūdžių ir nuo sielio supynimo kokybės. Gerai supinti sielį buvo sielininko garbės reikalas. Sielį suformuodavo stovinčiame užutekio vandenyje. Pagrindinę jo grandį sudarydavo 20–30 rąstų. Ilgis siekdavo iki 20 metrų. Sielio valdymo įrangą sudarydavo vairai – irklai ir stabdžiai. Vieną sielį plukdydavo 3–4 žmonės. Sieliai paprastai plaukdavo ne po vieną, o vilkstine, net iki dvidešimties. Nuo Seredžiaus iki Jurbarko sieliai nuplaukdavo per vieną dieną, iki Rusnės – per keturias dienas. Prie sienos į Smalininkus per dieną atplaukdavo iki 200 sielių. Toliau medieną plukdydavo vokiečiai, prikabinę sielius prie savaeigės baržos. Dalį medienos veliuoniškiai Gilija gabendavo iki jūros. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beržus ir alksnius parduodavo Ragainėje faneros fabrikui. Pušis ir egles plukdydavo iki Tilžės.Reikšminiai žodžiai: Liaudies kultūra; Nemunas; Prekyba medžiu; Sieliai; Sielininkai; Sielininkas; Veliuona; Folk culture; Lithuania; Nemunas river; Raft; Rafters; Rafts; Raftsman; Timber trade; Veliuona.

ENThe article is dedicated to the research of the raftering craft, which almost was not studied by ethnographers. The article presents a description of raftering in the area of Veliuona composed according the materials collected during the authors’ ethnographic expeditions in 1994 and notes of Jonas Mačiulis made in 1967. In Veliouna, rafters used to be called “trioptas”. The golden age of Nemunas raftering is the beginning of the twentieth century before the beginning of the First World War. It was the time when the Prussian government, fearing cholera infection, began to deny rafters from Belarus access to Prussia. Then, and Veliouna residents gained an opportunity to engage in raft floating. Rafts were made not far from Veliouna. The success of rafting depended rafters’ skills and quality of the binding of the raft. To bind a raft well was a matter of honour for a rafter. Rafts were formed in standing water of a creek. The main its chain consisted of 20 – 30 logs and its length reach up to 20 metres. The control equipment of a raft consisted of rudders-oars and stoppers. One raft was floated by 3 – 4 people. Usually, rafts usually floated not alone but in rows of as many as up to twenty rafts. Rafts floated from Seredžius to Jurbarkas within one day, and the way to Rusnė took four days. Up to 200 rafts a day used to arrive to the border-crossing point in Smalininkai. Then timber was floated by Germans who hooked rafts to self-propelled barges. Some timber was floated by Veliouna people by the distributary Gilija up to the sea. Before the First World War, birch and alder wood was sold to a ply-wood factory in Ragainė. Redwood and whitewood used to be floated to Tilsit.