Kaleidoskopo (ne)žavesys, arba kaip galima dekonstrukcija : skaitant Jurgio Kunčino romaną Blanchisserie, arba Zvėrynas-Užupis

LTStraipsnyje analizuojamas Jurgio Kunčino romanas „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“. Kunčinas vaizduoja meilės peripetijas, bohemos atstovus, asmenybės tapsmą, ironizuoja sovietinius stereotipus, svarsto kūrybos klausimus, kalba apie nuopuolius ir prisikėlimus. Pagal savo ontologinę būklę kūrinyje vaizduojami asmenys yra tipiški visuomenės paraštėse funkcionuojantys autsaideriai. Teksto stilistiniame audinyje itin dažnai naudojami (savi)ironiški, sarkastiški apibūdinimai, sugretinimai, aitrūs palyginimai. Tačiau Kunčino personažai drauge yra personifikuoti aplinkos simptomai-liudytojai, tam tikrų socialinių ir psichologinių būsenų hipostazės. Kunčino romanas yra netvarkingas. Tą netvarką pirmiausia suponuoja gausios analepsės, digresijos ir grįžtelėjimai nuo pagrindinės ašies. Šiuo atveju galima kalbėti apie kūrinio santvarką kaip pasakotojo jutimų, nuostatų ir būsenų raišką. Rašytojas aplinkinį pasaulį regi kaip fantaziją maitinančia tam tikrą terpę, iš kurios selektyviai sudurstomi nauji galimi tvariniai. Taip jis elgiasi su pamatiniais pasakojimo elementais, pačia kalba, taip formuojami erdvė ir laikas, taip modeliuojama ir pati kompozicija, – ji nėra projektuojama, o klostosi iš fragmentiškų paveikslėlių. Tai sąlygoja teksto (ne)rišlumą, kūrinio struktūros paslankumą, kaleidoskopiškumą. Tokią vaizdavimo strategiją atspindi ir pati romano sandara. Autorius tarytum siekia įdiegti nuostatą – romano eigą gali stumdyti bet kas ir bet kur, o jis pats kuria tikrąją literatūrą, kurią literatūros mokslininkai gali pritaikyti savo pasirinktoms metodologinėms teorijoms.Reikšminiai žodžiai: Dekonstrukcija; Interpretacija; Jurgis Kunčinas; Poetika; Postmodernizmas; Romanas; Tekstas; Deconstruction; Interpretation; Jurgis Kunčinas; Novel; Poetics, text; Postmodernism.

ENAn article analyses Jurgis Kunčinas' novel “Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis”. Kunčinas depicts love peripeteias, representatives of the bohema, becoming a personality, rallies at Soviet stereotypes, considers creative issues and talks about falls and raises. According to their ontological state, characters in the novel are typical outsiders who function in the margins of the society. The style of the text is rich with (auto)irony, sarcastic descriptions, parallels and sharp comparisons. However, at the same time the characters of Kunčinas are personified and function as symptoms-witnesses of the environment and as a hypostasis of certain social and psychological states. Kunčinas' novel lacks order. The mess is primarily supposed by many analepses, digressions and turns from the main axis. In this case, the order of the novel may be treated as an expression of senses, attitudes and states of the narrator. The writer sees the surrounding world as a media for fantasy which is used to selectively make new phenomena. Accordingly he behaves with the main elements of narration, the language itself; in this way the time and space is formed and the composition is shaped – it is not projected, it is composed of fragmentary images. This influences the text's (in)cohesiveness, its structure's flexibility and kaleidoscopicity. This kind of depiction strategy is reflected by the structure of the novel. It seems that the author attempts to create an attitude that the course of events in the novel may be influenced by anyone and anywhere, and he just creates literature that may be applied by literature scientists to selected methodological theories.