Mitologinė dimensija - poezijos veiksnys

LTStraipsnyje aptariamas mitologinės sąmonės kūrimas pokarinėje lietuvių poezijoje namuose ir išeivijoje. Straipsnyje analizuojami J. Vaičiūnaitės, K. Bradūno, S. Gedos, A. Bernoto, H. Nagio, J. Degutytės, J. Marcinkevičiaus, A. Mackaus, M. Martinaičio, A. Žukausko, V. Bložės eilėraščiai. Analizė atskleidžia, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje poetai savo kūryboje pakeitė buvusią mitologinių tautosakos elementų funkciją. Anksčiau buvo apsiribojama tik liaudies dainų stiliaus, jose besikartojančių posakių, palyginimų, įvaizdžių pamėgdžiojimu ar jų įpynimu į savo tekstą, kurie padėtų sukurti gimtąja tradicija paremtą lietuviškos kultūros identitetą moderniame pasaulyje. Pokario poetams svarbu ne išviršinis pamėgdžiojimas, bet giluminė struktūra, išplaukianti iš pačios poezijos vidinių reikalavimų, prašokančių vien tik papuošalo ar stilistinio atspalvio funkciją. Dabar į tautosaką lietuvių poezijoje galima būtų žiūrėti kaip į savotišką semantinių ryšių centrą arba vieną iš centrų, kur susikerta gijos, vedančios iš vienų vertybių sistemų į kitas, ir kur vyksta naujų savitarpio ryšių įtaigotos ar paskatintos tų pačių sistemų transformacijos. Namus ir išeiviją skiria tai, jog Lietuvos poetai ieško būdo prisiartinti prie krašto tikrovės, atpažinti ir išreikšti jos esmę kaip dvasinį pradą, užtikrinantį tautinės sąmonės tęstinumą, tuo tarpu išeivijos poetai iš viso nori nuo gyvenamo krašto tikrovės nutolti ir ieško prarastus namus atstojančios emocinės erdvės, vidinio pasaulio, į kurį suleistų su savimi širdyje atsineštas lietuviško mito šaknis, tuom įprasmindami savo tremtį.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių poezija; Mitologija; Poezija; Savimonė; Tauta; Tautosaka; Folklore; Lithuanian Poetry; Myhology; Mythology; Nation; Poetry; Self-consciousness.

ENAn article is about the creation of mythological consciousness in the poetry of the after war period at home and in an emigration. Poems of J.Vaičiūnaitė, K.Bradūnas, S.Geda, A.Bernotas, H.Nagys, J.Degutytė, J.Marcinkevičius, A.Mackus, M.Martinaitis, A.Žukauskas and V.Bložė are analysed in the article. The analysis reveals that both: Lithuanian poets and poets-emigrants had changed the function of the elements of mythological folklore in their writings. Earlier it was confined to the imitation of the style of folklore songs, repetitive sayings, comparisons and images that were used in their texts and helped to create a native tradition based on the identity of Lithuanian culture in a modern world. After-war poets were not interested in external imitation, they were interested in an inner structure which is revealed by internal requirements of poetry and is much more than a function of beauty and style. Nowadays, the folklore of Lithuanian poetry may be treated as a centre of semantic relations or one of the centres were all those relations, that lead from one value system to others, intercross and where the transformations of new mutual relations influenced by the same systems take place. The difference between the poetry at home and in emigration is that Lithuanian poets try to find ways how to approach the reality of the place, to recognize it and express its essence as the spiritual springs, to ensure the continuity of national consciousness; on the contrary, the poets-emigrants want to move away from the reality of the place and look for an emotional space that would serve as their lost home and for an inner world where they could root their Lithuanian mythological roots and give sense to their exile in this way.

• Juditos Vaičiūnaitės ir Sigito Gedos Birutės / Gitana Notrimaitė. Žmogus ir žodis. 2007, 2, p. 45-53.
• Krikščioniškųjų mitų transformacijos ir gamtiškasis pradas Kazio Sajos apsakymų rinkinyje "Nebaigtas žmogus" / Diana Jovaišienė. Res humanitariae. 2011, t. 9, p. 339-357.