Gelminė psichologija "Pavasario giesmėje"

LTStraipsnyje aptariamas vienas paskutinių Balio Sruogos kūrinių - trijų veiksmų lyrinė drama „Pavasario giesmė“, stengiantis atskleisti jos vidinę logiką. Pažymima, kad svarbiausios problemos, kurias sprendžia B. Sruoga „Pavasario giesmėje", yra žmogaus siekimų ir jausmų komplikuotumas, neapibrėžtumas, idealo ir tikrovės atotrūkis, idealiųjų žmogaus jėgų ir instinktų konfliktas, dvasinės pusiausvyros siekimas. Pabrėžiamas simbolinis, nors nuo buities ir neatitrūkstantis kalbėjimo būdas. Veikėjų santykiai, konfliktas, dramos intriga yra dviplaniai: paviršiuje auotorius įžvelgia vyrą tarp dviejų moterų , o gilumoje, jo manymu, tvyro edipinės kilmės įtampa tarp dukters ir moters, užėmusios užėmusios motinos vietą šalia tėvo. Todėl pagrindiniu dramoje laikomas ne Vacio - Katrės - Aušrinės, o Aušrinės - Zaliūgo santykis. Pažymima, kad išoriškai tiesiog iracionalūs herojų veiksmai visai suprantami giluminėje plotmėje: Aušrinė grjžo ne pas Vacių; jo ir Katrės mirtis atstatė jos pasąmoniškai geidžiamą tvarką. Teigiama, kad „Pavasario giesmė“ rodo, kokį esminį vaidmenį B. Sruogos dramaturgijoje vaidina katarsis. Aptariama, kokias interpretacijos galimybes teikia kultūrinė dramos simbolika. Teigiama, kad nesunku pastebėti veikėjų išsidėstymą į krikščioniškos ir pagoniškos kultūros stovyklas. Pažymima, kad drama baigiama kultūrinės restitucijos aktu, būdingu antimodernistinei lietuvių kultūrinei vaizduotei. Autorius pabrėžia, kad „Pavasario giesmė“ jam atrodo vienas stipriausių B. Sruogos kūrinių.Reikšminiai žodžiai: Balys Sruoga; Gelminė psichologija; Pavasario giesmė; Poetinė drama; Psichoanalizė; XX a. lietuvių dramaturgija; Balys Sruoga; Lithuanian drama of the XXth century; Pavasario giesmė (The Song of Spring); Poetic drama; Psychoanalysis.

ENThe article discusses one of the last works by Balys Sruoga – a three act lyric drama “Pavasario giesmė” [The Spring Song] aiming at revealing its internal logic. It is noted that the key problems Balys Sruoga analyses in this drama are the complicated and indefinite nature of human aspirations and feelings, the gap between the ideal and the reality, the conflict of the ideal powers and instincts of the man, and the search for spiritual balance. The symbolic yet down-to-earth way of speaking is emphasized. The relations of the characters, their conflict and the intrigue of their drama are two-dimensional: on the surface, the author sees a man between two women, whereas, when analysed further, he believes there is an Oedipus tension in the air between the mother and the daughter, who has occupied the mother’s place near the father. Therefore, the drama is primarily focused on the relations between Aušrinė and Zaliūgas and not on the relations between Vacius, Katrė and Aušrinė. It is noted that the actions of characters, which at first sight seem to be very irrational, gain a totally different meaning when analysed further: Aušrinė does not return back to Vacius, Katrė’s and his death restores the order she has subconsciously desired so much. It is assumed that the drama reveals the essential role the catharsis has in Balys Sruoga’s dramaturgy. The interpretational possibilities provided by the cultural symbolism of the drama are discussed. It not difficult to notice the separation of the characters into the camps of the Christian and Pagan culture. It is noted that the drama ends with the act of cultural restitution characteristic of the vision of anti-modernist Lithuanian culture. The author emphasises that he believes this Balys Sruoga’s drama to be the greatest works by this writer.