Ašara ir poezija: vienos Marcelijaus Martinaičio poemos analizė

• XX amžiaus literatūros teorijos: konceptualioji kritika / parengė Aušra Jurgutienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. P. 119-140
• Anksčiau paskelbtas knygoje: Marcelijus Martinaitis : kūrybos studijos ir interpretacijos / sudarė Jurga Perminaitė. 2000. P. 65-94

LTStraipsnyje, remiantis semiotikos teorija, analizuojama Marcelijaus Martinaičio Martinaičio poema „Ašara, dar tau anksti“ (1980). Poema iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip serija atskirų, savarankiškų įvaizdžių – dalinių izotopijų. Dialoginė eilėraščio struktūra plačiai vartojama poezijoje. Tačiau joje paprastai žodis pavedamas teksto veiksniui „tu“, o rašantysis išsako save, identifikuodamas „tu“ su savo „aš“. Martinaitis šią struktūrą perkeičia: „tu“ – tai jau nebe jo paties „aš“ kaukė, o instancija, kurioje jis pamažu konstruoja savarankišką veikėją – ašarą. Ši veikėjo konstrukcija iš paviršiaus atrodo kaip veiklos programa: veikėjui sakoma, kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti ir daryti. Tačiau veikėjui priskiriamą elgseną galima interpretuoti gilesnėje plotmėje, kaip jo abstraktaus turinio, jam priklausančių asmenybės bruožų manifestaciją. Ši gilios prasmės struktūrą atidengianti analizė leidžia suprasti tekstą kaip „filosofinį traktatą“, kuriame išryškėja veikėjo naratyvinis vaidmuo. Martinaičio Ašara nėra subjektas, o aukštesnio laipsnio veikėjas (Lėmėjas), pašauktas nurodyti subjektui jo misiją, tasai, kurio vardan bus veikiama. Poemos ypatybė – autoriaus jai suteikta maldos forma. Iškyla prieštaravimas: jeigu poemos tikslas – konstruoti, surasti Adresatą-lėmėją, tai maldos juk negalima nukreipti į tą, kurio dar nėra, kuris tik pakeliui į buvimą. Šitokia pati sau prieštaraujanti struktūra rodo ir tikėjimo reikšmę, ir sunkumą jį apibūdinti. Atrodo, kad toks tikėjimas netikėjime, tikėjimas kaip objekto, į kurį tikima, konstrukcija, ir yra poezijos skleidžiama žinia.Reikšminiai žodžiai: Draudimas; Eilėraštis; Izotopija; Kartojimasis; Poezija; Prisakymas; Segmentacija; Semantinė organizacija; Semiotika; Strofa; Isotopy; Poem; Poetry; Precept; Prohibition; Repetition; Segmentation; Semantic organization; Semiotics; Strophe.

ENAccording to the theory of semiotics, an article analyses Marcelijus Martinaitis' poem “Ašara, dar tau anksti” (1980). From the first sight, the poem looks like a series of separate and individual images, partial isotopes. The dialogic structure of a poem is widely used in poetry. Usually, in this structure the word is assigned to a subject “you” and the author expresses himself and is identified as “you” with his own “I”. Martinaitis has changed the structure: “you” is not a mask of his own “I”, it is an instance where he little by little created an independent character which is a tear. From the surface, this kind of character construction looks like a programme of activity: a character gets directions how it has to behave and what it has to do. However, the behaviour of the character may be analysed deeper as a manifestation of its abstract content and features of personality. The analysis of the structure of the deep sense makes you understand the text as a “philosophic treatise” that reveals a narrative role of the character. Martinaitis' tear is not a subject, it is a character of a higher level (Arbiter), that has to indicate the subject´s mission and on which behalf the subject must act. A feature of the poem is the form of a prayer. A conflict is revealed: if the aim of the poem is to construct and to find a Target-arbiter, then it is not possible to direct a prayer to the one that does not exist and is only on its path to existence. This kind of contradictory structure reveals both: meaning of belief and difficulty to describe it. It seems that this kind of belief in disbelief and the construction of belief as an object in which is going to be believed is a message of poetry.

• Sakymo raiška Vytauto Mačernio 'Vizijose' / Paulius Jevsejevas. Literatūra 2022, t. 64 (1), p. 23-44.
• Vizualiosios poezijos skaitymo strategijos: semiotinė prieiga ir praktinis pritaikymas / Jurgita Katkuvienė. Semiotika. 2022, 17, p. 264-296.