Pašauktojo psalmės

LTStraipsnio analizės objektas yra Antano Miškinio rinkinys „Psalmės“ ir Eduardo Mieželaičio knyga „Žmogus“.Šie kūriniai suvokiami kaip opozicijos. Jų dialogas yra kultūros sistemos dalykas, kurį išryškina kritinė refleksija. Abu šie kūriniai kalba apie dabarties žmogaus padėtį ir jo dvasios būseną. Miškinis tiesiogiai, o Mieželaitis netiesiogiai apibūdina ir visuomenę, kurioje tas žmogus gyvena. Mieželaičio cikle galima išskirti du vaizdinius-stilistinius sluoksniu: viename vyrauja ideologinis kryptingumas, idėjinis krūvis, o kitame – lyrizmas, meilės moteriai motyvai. Mieželaičio vaizduojamas žmonijos Žmogus yra tarybinis žmogus, o žmonijos istorijos kosminis planas yra Tarybų Sąjungos istorija. Miškinio „Psalmės“ parašytos kalint Mordovijos ir Olžeraso mirtininkų lageriuose. Jų pamatas – krikščioniškoji kultūra, įsitvirtinę eiliavimo, lyrinės įžvalgos būdai. Nebūties sprogyje šie elementai sulydyti su nudvasinto žmogaus pasaulėjauta ir pasaulėvaizdžiu. Nedviprasmiškai teigiama, jog žmogus yra atsidūręs šėtoniškame pasaulyje, ir kuriamas realus pragaro ir pragaro jėgų veikimo vaizdas. Nužmogintas, nudvasintas realybės ženklas yra kūniškoji kančia, kūno irimas ir įvairios manipuliacijos su juo. Visuomenė yra ne tik kankinama, bet ir apgauta; ji šlovina šėtoniškąją dabartį. „Psalmės“ – lyg lietuvių kultūrinės pasąmonės išraiška, ką tik iškilusi viena tos pasąmonės struktūrų, kuri ilgainiui, matyt, virs tam tikru archetipu. Du poetai sukūrė visiškai skirtingus žmogaus paveikslus. Didingesnis iš jų yra Miškinio matantis žmogus, kuris yra galimybė pasauliui prisikelti.Reikšminiai žodžiai: "Psalmės"; "Žmogus"; Antanas Miškinis; Eduardas Mieželaitis; Ideologija; Kultūra; Kultūrinis paveldas; Literatūra; Poezija; Visuomenė; Žmogaus likimas; "Human being"; "Psalm"; Antanas Miškinis; Cultural heritage; Culture; Eduardas Mieželaitis; Human fortune; Ideology; Poetry; Society.

ENAn object of the analysis of the article is Antanas Miškinis collection “Psalmės” and Eduardas Mieželaitis book “Žmogus”.These two pieces are treated as oppositions. Their dialogue is a part of a cultural system that is emphasized by a critical reflection. Both works are about a position and a spiritual state of a nowadays human. Both authors describe the society in which that human lives, Miškinis does it directly, Mieželaitis indirectly. The cycle of Mieželaitis may be divided into two images: one contains ideological mind, another contains the motifs of lyricism and love for a woman. Mieželaitis human is a human from the Soviet regime, and the cosmic plan of a humankind history is the history of the Soviet Union. Miškinis wrote “Psalmės” during the imprisonment in Mordovia and Olzheras condemned camps. It is based on Christian culture and the accepted ways of versification and lyric insight. In non-existence, the elements are faded into an attitude and a worldview of a spiritless human. It is directly stated that the human is in a devilish world and the image of a real hell and its forces is described. The dehumanised, spiritless sign of the reality is the suffering and festering of flesh and various manipulations with it. The society is not only tortured, it is deceives, as well; it glorifies the devilish presence. “Psalmės” is an expression of Lithuanian cultural consciousness, and a newly appeared structure of the consciousness that with time will, probably, become a kind of an archetype. Two poets created two different images of a human. A more noble is Miškinis' human that is able to see and is treated as a possibility to the world to reborn.