Dainavimas kaip terpė ir buvimo būdas

LTStraipsnyje, remiantis fenomenologiniu antropologiniu tyrimo metodu, siekiama atskleisti dainavimą kaip sakytinės kultūros fenomeną, parodyti, kaip dainavimu gali formuotis žmogaus buvimo būdas, kaip dainavimas gali perkurti individualaus bei socialinio veikimo galimybes ir tapti aktyvia žmogaus veiklos terpe. Autorė siekia kalbėti apie kūrinius kaip apie tam tikrą praktiką, apie dainavimą, susiliejusį su jutimo, suvokimo būdais, kūno struktūromis ir įgūdžiais. Teigiama, kad folkloras – tautosakos kūriniai ir juos supantys kontekstiniai pasakojimai bei aprašymai yra atviri antropologiniams tyrimams. Autorės manymu, folkloristika turėtų dalyvauti bendrų humanistikos problemų lauke. Teigiama, kad performatyvūs dainavimo tyrimai atskleidžia kūrybingumą jo nežymiuoju modalumu, kūrybingumą, kuris pasirodo ne sukuriant kūrinį, bet jį praktikuojant, perkuriant dainuojančiojo jutimus, jausmus, būsenas. Dainuojant juntama, įsibūnama, išsilaisvinama ir net išsilavinama. Kūrybingumas apskritai ir dainavimas konkrečiai randamas kaip integrali gyvenimo dalis, kaip terpė kitiems veiksmams. Daroma išvada, kad dainavimas nėra papildoma arba dar viena praktika, o tokia praktika, kuri veikia lydimus veiksmus, keisdama ir kurdama bendrą gyvenimo kokybę. Autorės atliktas tyrimas, remdamasis folkloro medžiaga, patvirtina kūrybinę žmogaus buvimo būdų įvairovę, atskleidžia jo jutimo ir veikimo būdus kaip kintančius, o gyvenamąjį pasaulį kaip priklausantį ir nuo jo interpretacijos.Reikšminiai žodžiai: Buvimo būdas; Dainavimas; Kūrybiškumas; Sakytinė kultūra; Sakytinė tautosaka; Terpė; Creatively; Creativity; Medium; Mode of existence; Narrative folklore; Singing; Verbal culture.

ENBased on phenomenological anthropological research method, the article is seeking to reveal singing as a phenomenon of spoken culture; to show how singing can form ways of existence of human being; how singing can redesign individual and social operation possibilities and become an active environment for human beings. The author seeks to talk about works as a certain practice, about singing which merges with sensation, perception ways, body structures and skills. It is stated that folklore, works of folklore and context narrations; descriptions surrounding them are open to anthropological research. According to the author, folklore should participate in the field of general humanistic problems. It is stated, that performative singing research reveals creativity by its slight modality, which appears not during creation process, but during practice, redesigning senses, feeling and state of singer. Singing helps to feel, be, and get free and educated. Creativity in general and singing are specifically found as an integral part of life, as an environment for other actions. It is concluded, that singing is not an additional or one more practice, but a practice, which influences accompanied actions by changing and creating a new quality of life. The research made by the author is based on folklore material and it confirms a creative variety of ways of being, reveals ways of senses and actions of human being as changing and the living world as depending also on its interpretation.