Kūrybiškumo proveržiai pasakoje "Eglė žalčių karalienė"

LTStraipsnyje analizuojami pasakos „Eglė žalčių karalienė“ lietuvių variantai, siekiama išryškinti atskiras šio kūrinio kūrybinės plėtotės tendencijas, ypač atkreipiant dėmesį į dainuojamuosius, eiliuotuosius intarpus, formules. Tirtos trys poetinės pasakos „Eglė žalčių karalienė“ lietuvių variantų formulės – apgaudinėjimo atskleidimo, žalčio šaukinio ir prakeiksmo intarpai – paplitusios ne visose Lietuvos vietovėse. Pirmosios beveik nėra Sūduvos ir Žemaitijos regionuose, jos plėtra laisvesnė. O žalčio šaukinio ir prakeiksmo formulėse ryškesni regioniniai skirtumai. Pažymėtina, kad užrašytojai intarpus yra nevienodai užfiksavę: vieni pateikia tik poetinį tekstą, kiti – ir melodiją, dar kiti užrašo intarpą kaip personažo tiesioginę kalbą, neišryškindami eilučių. Per spaudą ir kitais rašto kultūros keliais XX a. išplatintas, kanoniniu tapęs „Eglės žalčių karalienės“ tekstas paveikė įvairių Lietuvos regionų pasakotojus ir tai ryšku iš pasakos poetinių formulių sklaidos. Poetinės formulės (intarpai), sudarydamos siužeto atraminius taškus, labai griežtai nereglamentuoja pasakotojo, jos atviros transformacijoms. Kūrybinė kaita pasireiškia ir savitais bruožais kalbinėje stilistinėje raiškoje, ir emocinių prasminių akcentų, motyvų ir kitų elementų varijavimais. Poetinių formulių (intarpų) kūrybinėje plėtroje išsiskiria ir atskiri talentingi pasakotojai, praturtindami ir praplėsdami perimtus tradicinius modelius. Poetinės formulės dėl jų regioninių ir individualių savitumų yra puikūs orientyrai atskleidžiant kūrinio kūrybinės plėtros tendencijas, patogios išryškinant variantų kaitą.Reikšminiai žodžiai: Atlikėjo kūrybiškumas; Dainuojamieji intarpai; Eiliuotieji intarpai; Emocinė raiška; Leksinė raiška; Poetinė formulė; Regioninė tradicija; Artist creativity; Creativity of storyteller; Emotional expression; Lexical expression; Poetic formula; Poetry inserts; Regional tradition; Sung insertions; Sung inserts.

ENOutbreaks of creativity in the Lithuanian variants of the fairy tale "Eglė – the Queen of Serpents" were investigated in two aspects: the role of a talented storyteller Jonas Petrikas from Gervėčiai parish in elaborating the tale was revealed, and peculiarities of regional traditions, manifested in three poetic formulas, were elucidated. The first formula is meant to protect the serpent from deceit (it is characteristic for eastern and south-eastern Lithuanian variants); while the second one is the call for the serpent, meant to invoke him from another world and to find out if he is still alive. The third formula is a curse at the end of the tale, when after the serpent has perished his wife usually turns herself and her children into trees. The comparison of poetic formulas conveniently reveals the creative outbreaks in the tale: it elucidates typical regional patterns of the formulas, which nevertheless keep being constantly varied in the lips of the informants. The impact that a single variant of the tale, popularized in the written culture and becoming almost the canonical one, has on the 20th century tradition of the poetic formulas, is also noted. [From the publication]

• Etnologija / Ethnology
• Literatūrologija / Literary Studies