Kartotė : tradicijos sąvokos matas ir pamatas

LTStraipsnyje tyrinėjama tradicijos sąvoka ir jos saitai su kintančiais laiko suvokimo būdais. Darbe siekiama parodyti tradicijos sąvokos sąryšį su kartotės suvokimu. Tikimasi, kad tokia tradicijos sąvokos transformacijų analizė leis suprasti, kodėl linkstama priešinti individo kūrybingumą ir buvimą tradicijoje. Darbe teigiama, kad kartotės vaizdinio praradimas atskyrė kūrybos ir tradicijos sąvokas; ir priešingai – kartotės sąvokos atgavimas (ypač XX a. antrosios pusės filosofijoje) keičia mūsų supratimą apie tradicijos ir kūrybingumo santykį. Pamažu prabylama apie kūrybą tradicijoje, apie tradiciją kaip galimą individualaus kūrybingumo terpę ir šaltinį. Tiek iki istorizmo, tiek dabar kartotės modusas užima svarbią vietą tarp laiko vaizdinių: joks žmogaus kūrinys negali būti nei radikaliai naujas (jei jis prasmingas), nei fiksuotai senovinis. Tradicija nėra išorinės sąlygos, į kurias patenkame ir kuriose siekiame atsikovoti kuo didesnę erdvę kūrybai. Tradicija yra veiklos motyvų ir būdų tinklas, niekur nedingusi laiko patirtis. Tai suvokus, tampa aišku, kad ta pati priežastis mus ragina ir saugoti, ir tirti, ir mėginti iš naujo kurti, kurti kartojant; savo ruožtu tokiam kartojimui būdingas ir interpretavimas, ir kvestionavimas, ir – vėlgi – tyrimas (tokiuose kūrybos procesuose tiriame save kaip tradicinę medžiagą). Tokia samprata apima ne tik vadinamąją tautinę tradiciją, bet ir profesinę, religinę ir lokalią vietos ar šeimos tradiciją.Reikšminiai žodžiai: Filosofija; Istorija; Kartotė; Kultūrinis perimamumas; Laikas; Tradicija; Cultural continuity; History; Philosophy; Repetition; Time; Tradition.

ENThe article presents reasoning in favor of the idea that disappearance of the important modus of time – repetition – from the modern understanding of historistic time eventually affected the concept of tradition. Because of that, tradition became increasingly perceived as constant and inert cultural state, it ceased to be linked with intense experience of time or seen as an environment favorable to individual creation. The concept of repetition, still clearly present as part of the temporal dynamic in the works of the philosophers from the 18th century, who were first to ponder over cultural continuity, wanes out from the reflections of time somewhat later. This is the result of the radical opposition between change and stability, so typical to the modern thinking. When such a pattern predominates, tradition is increasingly perceived as external conditions unfavorable to a modern individual and hindering his/her striving towards new and progressive things. Along with shifting or weakening historistic thinking, the concept of repetition returns into philosophic reflections of the middle of the 20th century, forming the necessary prerequisites for reconsideration of the relationship between tradition and creativity. Tradition, which is one of the essential modes of the time perception, embraces both continuity and recreation of what had been culturally inherited (therefore it constitutes the foundation of thinking rather than external conditions). [text from author]

• Filosofija / Philosophy
• Etnologija / Ethnology