Старообрядческая иконопись в странах Балтии и Польше : иконописные центры и мастера

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Rusų kalba / Russian
Title:
Старообрядческая иконопись в странах Балтии и Польше: иконописные центры и мастера
Authors:
In the Book:
Культура староверов стран Балтии и Польши : исследования и альбом / составители альбома Надежда Морозова, Григорий Поташенко, Георгий Яковлев. Vilnius: Kronta, 2010. P. 107-113
Subject Category:
LT
Estija (Estonia); Daugpilis; Lenkija (Poland); Vilnius. Vilniaus kraštas (Vilnius region); Lietuva (Lithuania); Rusija (Russia); Ikonografija / Iconography; Latvija (Latvia); Bažnyčios istorija / Church history.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje analizuojama Rytų Baltijos šalių ir Lenkijos sentikių ikonų tapybos istorija ir dabartinė būklė, mėginama išskirti svarbiausius šiame regione ikonų tapybos centrus, nustatyti meistrų, susijusių su šiais centrais, ratą ir galimus ryšius tarp jų. 1820 m. duomenimis baltų ir lenkų žemėse gyveno apie 75-85000 sentikių. Sunku įsivaizduoti sentikių šventovę ir apeigas, gyvenamąjį namą ir gyvenimą be ikonų. Vis dėlto menotyrinis vėlyvosios XVIII-XIX a. rusų ikonų tapybos (įskaitant ir sentikių) analizavimas prasidėjo tik 1960 m. Iki tol buvo galvojama, jog ikonų tapyba išseko XVII a. Tačiau XX a. pabaigoje išaugus susidomėjimui vėlyvuoju rusų bažnytiniu menu ir naujai įvertinus jo meninę vertę, specialistai ėmėsi nuodugnesnių ikonų tapybos studijų. Vietinė ikonų tapybos tradicija radosi XVIII a. II pusėje – XIX a. pr. Ją puoselėjo vietiniai meistrai, išeiviai iš įvairių Rusijos vietų, išmanantys įvairias ikonų tapybos tradicijas. Pagrindiniai centrai buvo trys – Rygos, Daugpilio ir šiandien nebeegzistuojančio Disnensko (juose dirbo tokie meistrai kaip V. I. Rybakovas, I. V. Michailovas), vėliau radosi dar du – Pričudskio ir Vilniaus. Pastaruosiuose susiformavo kaimo ir miesto ikonų tapybos centrai, kuriuose dirbo G. E. Frolovas, P. M. Sofronovas, I. I. Michailovas. Maždaug nuo 1980 m. Daugpilio centras tęsia Vilniaus centro tradicijas. Daugiau nei dviejų šimtmečių bėgyje šie centrai palaikė ryšius, taip praturtindami savo kūrybinę patirtį ir ja pasidalindami.Reikšminiai žodžiai: Baltijos šalių sentikiai; Baltijos šalys (Baltic states); Estija (Estonia); Ikona; Ikonos; Ikonų tapymo mokyklos; Ikonų tapytojai; Ikonų tapytojas; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkijos sentikiai; Lietuva: Latvija; Sentikiai; Sentikių ikonos; Baltic countries; Icon; Icon painters; Icon painting schools; Icons; Latvia; Lithuania; Old beliviers; Old-believers in Poland; Old-believers in the Baltic States; Old-believers' icons; Painter of icons; Pld Beliewers.

ENThe article analyses the icon painting history and current state of Old Believers of Eastern Baltic countries and Poland, attempts to single out the most important icon painting centres in this region, and to identify the circle of masters associated with these centres and possible connections between them. According to the data as of 1820, the lands of Balts and Polish were populated by around 75 000 – 85 000 Old Believers. It is hard to imagine the shrines and ceremonies, residential houses and life of Old Believers without icons. However, the analysis of the late Russian icon painting (including that of Old Believers) of the eighteenth – nineteenth centuries began only in 1960. Until then, it was believed that icon painting exhausted in the seventeen3th century. However, at the end of the twentieth century, with regard to growing interest in the late Russian ecclesiastical art and re-assessment of its artistic value, experts took deeper studies of icon painting. The local icon painting tradition originated in the second half of the seventeenth century – the beginning of the nineteenth century. It was fostered by local masters, natives of various locations of Russia, who had knowledge of various icon painting traditions. There were three main centres: Riga, Daugavpils, and now extinct Disnyanksiy (such masters as V. I. Rybakov and I. V. Mikhailov worked there), and two more – Prichudsk and Vilnius – appeared later on. The latter became the place of formation of rural and urban icon painting centres, where G. E. Frolov, P. M. Sofronov, and I. I. Mikhailov worked. Since around 1980, Daugavpils centre continues the traditions of Vilnius centre. For more than two centuries, these centres maintain relations thus enriching their creative experience and sharing it.

Subject:
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/26427
Updated:
2013-05-27 13:44:07
Metrics:
Views: 60
Export:
Download