Images of Jewish identities in Lithuanian literature of the twentieth century : Grigorii Kanovich and Markas Zingeris

LTStraipsnyje analizuojami dvi tapatybės realizacijos skirtingų Lietuvos žydų rašytojų – Grigorijaus Kanovičiaus ir Marko Zingerio – kūriniuose. Kanovičius, rusiškai rašantis Holokausto kartos atstovas, pagrindinius savo tekstų herojus vaizduoja kaip dvasingus, sunkiai dirbančius ir savimi pasitikinčius žmones, kurie atspirtį randa religijoje ir tradicijoje. Pasakojime pasitelkdamas atminties techniką Kanovičius atgaivina literatūrinį Lietuvos žydų, Holokausto metu beveik išnaikintų, paveikslą. Dominuojantys kapinių ir antkapių paveikslai paverčia Lietuvos erdvę į mirties metonimiją ir, grotesko būdu, – į vienintelę vietą, vadinamą namais, „prieglobsčiu“ nužudytųjų Lietuvos žydų kūnams. Zingeris, užaugęs pokarinėje Sovietų Lietuvoje, kūriniuose atstovauja atviros tapatybės koncepciją, kuri keičiasi priklausomai nuo erdvės ir laiko. Vadindamas save lietuvių rašytojų, užaugusiu lietuviškoje, žydiškoje ir, tame tarpe, sovietinėje visuomenėje, Zingeris savo kūrinių pagrindinį veikėją įkurdina ribinėje situacijoje. Zingeris, rašantis lietuviškai, laisvai kalbantis keliomis kalbomis ir dirbantis vertėju, įkūnija kosmopolitą. Tuo pat metu rašydamas jis išreiškia kolektyvinę atmintį. Rašytojas su ironiška melancholija kalba apie autonomiškos tapatybės, kaip absoliučios utopijos, prarastį, vietoj jos nurodydamas hibridinių tapatybių įvairovę.Reikšminiai žodžiai: Autonominė / hibridinė tapatybė, kolektyvinė atmintis; Autonomiška/hibridinė tapatybė; Kolektyvinė atmintis; Lietuvių sovietinė literatūra; Lietuvos žydai; Tarybinė lietuvių literatūra; Žydų tapatybė; Autonomous/hybrid identity; Collective memory; Jewish identity; Lithuanian Jewry; Lithuanian-Soviet literature.

ENThis paper deals with the identity concept of two Lithuanian Jewish writers, Grigorii Kanovich and Markas Zingeris. Kanovich, as a member of the Holocaust generation, writing in Russian, depicts his protagonists as spiritual and hardworking people with strong self-confidence, resting on religion and custom. By means of the narrative technique of memory, Kanovich creates a literary resurrection of the Lithuanian Jews as a people which was almost completely exterminated during the Holocaust. Omnipresent pictures of cemetery and grave transform the Lithuanian space into a metonymy of death and, grotesquely, to the only place of home, being the "shelter" for the killed bodies of the Lithuanian Jewry. Markas Zingeris, growing up in post-war Soviet Lithuania, represents the concept of open identities, changeable in time and place. Calling himself a Lithuanian writer who has been raised within a Lithuanian, Jewish, and, not least, Soviet milieu, Zingeris depicts his protagonists in in-between situations. Writing in Lithuanian, speaking several languages fluently and working as translator, Zingeris embodies the cosmopolite. At the same time, though, he is a writer of collective memory. He comments on the apparent loss of the great utopia of an autonomous identity with ironic melancholy, pointing instead to the rich variety of hybrid identities. [text from author]