Post-holokaust reconstruction of Vilne "The most yiddish city in the world", in New York, Israel and Vilnius

LTIkikarinio laikotarpio Vilnius šiandien egzistuoja skirtingose individualios ir kolektyvinės atminties versijose. Išgyvenę žydų bendruomenės atstovai irgi savo atmintyje yra išsaugoję ikikarinio Vilniaus vaizdą. Šio straipsnio objektas – vilniečių ir buvusių vilniečių, gyvenančių Niujorke ir Izraelyje, praeities versijos, o tiksliau „vietos diskursai“, atsispindintys bendruomenėse ir organizacijose surinktoje medžiagoje. Straipsnyje, visų pirma, yra kalbama apie gipsinį „geto“ maketą, kurį 1942 m. pagamino žydų meistrai, gavę vokiečio srities komisaro (Gebietskommissar) įsakymą. Šis maketas buvo miesto, kuriame žydų gatvės buvo didelio Vilniaus miesto dalis, modelis. Egzistavo ir dar vienas modelis, kuris nelegaliai buvo pagamintas gete ir skirtas būtent getui. Šiame modelyje atsispindi dirbtinai vokiečių okupantų sukurta žydų teritorija. Po Antrojo pasaulinio karo geto modeliai buvo atkuriami skirtinguose atminties tekstuose, o taip pat ir Izraelio muziejų ekspozicijose, kuriose buvo demonstruojamos „atminties metamorfozės“ ir įsivaizduojama holokaustą išgyvenusių žmonių ir jų palikuonių vietovės geografija. Tokiu būdu izraelietiškas maketas atkūrė originalią versiją Nr. 2, atvaizduodamas getą ne miestietiškoje aplinkoje, ir kartu „getaizuodamas“ visą žydų gyvenimo Vilniuje istoriją. Kita vertus, faktas, kad dabartinėse diskusijose apie žydų Vilniaus rekonstrukciją originalusis modelis „getas mieste“ tampa niekam nebereikalingas, charakterizuoja tai, kad ši rekonstrukcija planuojama neatsižvelgiant į buvusio žydiško Vilniaus atminties nešiotojus.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Getas; Holokaustas; JIVO; Jidiš; Litvakų ortodoksija; Miesto atmintis po Holokausto; Miesto maketai; Paneriai; Vilne; Vilnius; Žydų bendruomenė; Žydų paveldas; Cities memory after Holocaust; Cities models; Ghetto; Holocaust; Jewish community; Jewish heritage; Litvak Orthodoxy; Ponar; The Second World War; Vilne; Vilnius; YIVO; Yiddish.

ENVilnius of the pre-war period still exists today in various individual and collective memory versions. The survived representatives of the Jewish community have also preserved the image of pre-war Vilnius. The object of this article is versions of the past provided by Vilnius dwellers and former residents of Vilnius, living in New York and Israel, and to be more precise, “local discourse” reflected in the material collected in communities and organisations. The article primarily talks about a plaster mould of the “ghetto”, created by Jewish craftsmen in 1942, upon an order of the commissioner of a German district (Gebietskommissar). The mould was a model of a city in which Jewish streets took up a part of a large city of Vilnius. There was also another model, illegally created in the ghetto and designed particularly for the ghetto. This model shows a Jewish territory artificially created by the German occupants. After World War II, ghetto models were reconstructed in different texts of the memory, as well as in museum expositions in Israel, demonstrating “the metamorphosis of the memory” and picturing the local geography of people who survived the Holocaust as well as their children. This way the Israeli model reconstructed the original version No. 2, portraying the ghetto in a non-urban environment and at the same time “ghettoising” the entire history of Jews living in Vilnius. On the other hand, the fact that in current discussions on the reconstruction of the Jewish Vilnius, the original model “ghetto in the city” becomes worthless, shows that this reconstruction is being planned regardless of the bearers of the memory about the former Jewish Vilnius.