Par onimizāciju baltu hidronimijā

LTStraipsnyje analizuojami baltiškieki hidronimai, padaryti iš bendrinių daiktavardžių „upė“, „ežeras“ ir pan., lyginamas šių daiktavardžių darybinis produktyvumas bei derivacijos tipai trijose baltų (lietuvių, latvių, prūsų) kalbose. Pagrindiniai bendriniai daiktavardžiai, žymintys geografinius ypatumus, yra šie: upė (latvių upe, prūsų ape); ežeras (latvių ezers, prūsų assaran); šaltinis (latvių avots, prūsų apan); prūdas, bala, tvenkinys (latvių dīķis); upelis, upokšnis (latvių srauts, tarmių valks, rūcis, tērce, urga); jūra (latvių jūra, prūsų iūrin). Baltų kalbose yra keletas upių ir ežerų vardų, padarytų iš šių bendrinių vardų su nuline afiksacija: 7 lietuviški hidronimai, padaryti iš lietuvių „ežeras“, 4 latviški upių vardai iš latvių „urga“, 6 upelių vardai iš latvių „srauts“. Nėra išlikę analogiškos darybos hidronimo pavyzdžio senovės prūsų kalboje. Paprastai tarminės leksemos (latvių urga, rūcis, valks) dažniau naudojamos kaip hidronimai. Dažnai bendriniu daiktavardžiu, žyminčiu vandenį, pavadinamas geografinis objektas: latvių „avots“ (šaltinis) – Avots upė Latvijoje; lietuvių „šaltinis“ – 20-ies upių pavadinimai Lietuvoje; senovės prūsų „assaran“ (ežeras) – Azara pelkė dabartinėje Vokietijoje. Dažnai hidronimai padaromi iš bendrinių vandenį žyminčių daiktavardžių su deminutyvine priesaga: latvių „ezers“ (ežeras) + -in- > Ezeriņš – 6 ežerų vardai Latvijoje; latvių „terce“ (upelis) + -it- > Tercite – kelių upelių vardai Latvijoje; lietuvių upė > upių vardai Upalė, Upalis, Upelė, Upelis, Upeliukas, Upytė. Ypač didelis tokių derivacijų skaičius užfiksuotas Lietuvoje.Reikšminiai žodžiai: Apibrėžimas; Daryba; Hidronimai; Motyvacija; Oikonimai; Onimizacija; Perėjimas iš apeliatyvo į vardą; Struktūra; Toponimai; Vandenvardžiai; Description; Hydronyms; Motivation; Oikonyms; Onymization; Passage of common noun to proper noun; Structure; Toponyms; Word formation.

ENThe article analyzes Baltic hydronyms, made of common noun „upė“(river), „ežeras“(lake) and similar, compares formation productivity of these nouns and derivation types in three Baltic languages (Lithuanian, Latvian, Prussian). The main common nouns, indicating geographical features are the following: „upė” (river) (upe in Latvian, ape in Prussian); ežeras (lake) (ezers in Latvian, assaran in Prussian); šaltinis (spring) (dīķis in Latvian); upelis, upokšnis (brook) (srauts in Latvian, valks, rūcis, tērce, urga in dialect), jūra (sea) (jūra in Latvian, iūrin in Prussian). Baltic languages have several names of rivers and lakes made of those common nouns with zero affixation: 7 Lithuanian hydronyms made of Lithuanian „ežeras“ (lake), 4 Latvian river names from Latvian “urga”, 6 brook names from Latvian “srauts”. An example of analogical hydronym formation in old Prussian did not remain. Usually dialect lexemes (urga, rūcis, valks in Latvian) are used more as hydronyms. Often common noun indicating water names a geographical object: “Avots” in Latvian (brook) – river Avots in Latvia, “šaltinis” in Lithuanian (spring) – names of twenty rivers in Lithuania, “assaran” in Prussian (lake) – Azara swamp in present Germany. Hydronyms are often made of common nouns indicating water adding a diminutive affix. For example, “ezers” in Latvian (lake) + -in- > Ezeriņš - 6 lake names in Latvia; “terce” (brook) + -it’ > Tercite – name of several brooks in Latvia, “upė“in Lithuanian (river) > river names Upalė, Upalis, Upelė, Upelis, Upeliukas, Upytė. The number of such derivations is very big in Lithuania.