Светское и святое время в жизни литовского села второй половины XX века : изменения в восприятии и структуре
LTEtnografinių tyrimų duomenimis XX a. pirmojoje pusėje egzistavo krikščioniškas laiko suvokimo ir praktinio realizavimo modelis, paremtas gamtos ciklų ir žemdirbio darbų kaita. Jo pagrindą sudarė kasdienė (pasaulietinė) šešių dienų neribotos trukmės darbo ir septintos - šventos (sakralios) - dienos savaitė. Be to, į kasdienybę įsiterpdavo privalomos švęsti religinės šventės. [...]. XX a. 5 dešimtmečio pabaigoje kolektyvizuojant kaimą ir buvusį ūkininką pavertus žemės ūkio darbininku, kasdienio darbo ir laiko struktūra iš esmės kinta. Kasdienis laikas suskyla į laiką skirtą darbui visuomeniniame ir asmeniniame ūkyje. Nustatyta šešių darbo dienų savaitė iš esmės atitiko krikščioniško laiko modelį, tačiau sekmadieniai sakraliais liko tik tikinčiųjų kaimo gyventojų supratime. Kitų gyventojų laiko supratimas tapo sekuliariu ir sekmadienis pavirto poilsio diena. [...]. XX a. pabaigoje kaime išlieka sovietmetyje susiformavęs kasdienis laiko skirstymas į normuotą darbo savaitę ir papildomą darbą individualiame ūkyje. Darbui ir poilsiui skirto laiko santykis priklauso nuo žmonių veiklos pobūdžio. Atsikūręs ūkininkų sluoksnis tęsia tradicinio XX a. pirmos pusės laiko sampratą, tačiau joje nėra aiškios ribos tarp kasdienio ir švento (sakralaus) laiko, be to, pastarasis dažnai traktuojamas sekuliariai, kaip poilsiui skirtas metas. Sukūrus naują valstybinių švenčių sistemą, kurioje vyrauja krikščioniškos kilmės šventės, atsiranda pliuralistinis švento laiko traktavimas. Tokiu būdu XX a. II pusės politinė valstybės raida ir ideologinės nuostatos formavo kintančias kaimo ūkinės veiklos tendencijas, atsirado žmonių, užimtų negamybinėje sferoje.Reikšminiai žodžiai: Šventinis laikas; Visuomenė; Transformacija.
ENAccording to ethnographic studies data, in the first half of the 20th century there existed a Christian time perception and practical realization model, based on the nature and agricultural work cycles. The model was based on the routine (secular) week, consisting of six days of labour of indefinite time and one holy day. In addition, the mandatory religious holidays interfered into the routine. [...]. At the end of the forties of the 20th century, as the rural areas were collectivized and the farmers were turned into agricultural workers, the structure of routine labour and time underwent essential changes. The routine time was divided into the time, intended for labour in the public and individual farm. The established six days’ working week in essence corresponded to the Christian time model, however, Sundays remained holy only in the understanding of the churchgoing rural community. The other residents’ perception of time became secular and Sunday turned into a rest-day only. [...]. At the end of the 20th century the routine distribution of time into the rationed labour week and additional works at the individual farm, formed in the Soviet times remained in the rural area. The ratio of time, dedicated to work and rest depends on the character of the person’s activities. The resurrected farmers’ class continues the traditional concept, however, it lacks the clear limit between the routine and holy time, in addition the holy time is frequently viewed in a secular way, as a time for rest. Upon emergence of the new state holidays system, in which Christian holidays prevail, a pluralistic treatment of holy time comes into existence. Thus the political development of the state and ideological provisions of the second half of the 20th century formed the changing trends of economy activities in rural areas. In addition, there emerged people, engaged in non-production sphere.
