Rusiškas Vilniaus tekstas

LTStraipsnyje aptariama Vilniaus recepcija rusų rašytojų kūriniuose ir kituose tekstuose po 1812 m. karo, kuomet miestas tapo pasaulinės reikšmės įvykių arena ir rusų nacionalinės sąmonės dalimi. Nacionalinė rusų mitologija ir Levo Tolstojaus romanas „Karas ir taika“ byloja Vilnių tapus geopolitinio ir dvasinio paribio tašku. Nuo jo į rytus – gimtoji šalis, į vakarus – svetima erdvė. Toks miestas iškilo Fiodoro Glinkos eilėraščiuose ir kitų autorių (Aleksandro Ostrovskio, Nikolajaus Leskovo) kūriniuose. XIX a. buvo dedamas lygybės ženklas tarp stačiatikybės ir rusų, o senosios cerkvės vertinamos kaip stačiatikybės bei rusiškumo paminklai, liudijantys „rusiškojo prado“ buvimą nuo pat Vilniaus pradžios – tai atsispindi ir rusų literatūroje – Nestoro Kukolniko, Fedoto Kudrinskio, Andrejaus Muravjovo, Fiodoro Tiutčevo, tekstuose. Straipsnyje, sekant rūsų autorių kūrinių apie Vilnių chronologija, atskleidžiama, kaip „rusiškąjį“ Vilniaus paveikslą keičia žydiškasis (Valerijus Briusovas, Saša Čiornas) ir lietuviškasis (Dorofėjus Bochanas, Konstantinas Balmontas, Jevgenijus Škliaras). Pastarajame Vilniaus grąžinimas vaizduojamas kaip Gedimino sostinės grįžimą į pradinę būklę, kai lietuviai vėl gali patirti nacionalinio gyvenimo pilnatvę. Apžvelgus rusiškus tekstus iki pat XX a. pabaigos apibendrinama, kad ypatinga Vilniaus erdvės savybė, kuomet praeitis čia nenutrūksta, o tęsiasi arba kartojasi, paverčia Vilnių miestu, kur įmanoma susigrąžinti vaikystei būdingą jautrumą įspūdžiams, vitališkumą arba jaunatvišką potyrių grynumą, atrasti tai, kas tikra, sugrįžti prie ištakų.Reikšminiai žodžiai: Komparatyvistika; Lietuvos mitas; Literatūrinis įvaizdis; Literatūros topografija; Rusų kultūra Lietuvoje; Rusų literatūra; Vilniaus istorija; Vilniaus vaizdinys; XIX amžiaus rusų literatūra; XX amžiaus rusų literatūra; 19th century Russian literature; 20th century Russian literature; Comparative literature; History of Vilnius; Image of Vilnius; Literarary topography; Literary image; Myth of Lithuania; Russian culture in Lithuania; Russian literature.

ENVilnius reception in the works and other texts of Russian writers in the period following the war of 1812, when the city became a stage for events of global significance and part of Russian nationalist conscience, is discussed in the article. The national Russian mythology and the novel “War and Peace” by Leo Tolstoy portray Vilnius as a marginal point in the geopolitical and spiritual sense. To the east was the homeland, to the west, a foreign territory. Such a city emerged in the poems of Fyodor Glinka, as well as in the works of other authors (Alexander Ostrovsky, Nikolai Leskov). In the 19th century an equation was placed between Russians and the Orthodox, and the Orthodox churches were regarded as the Orthodox and Russian monuments, manifesting the existence of Russian origins in the very beginning of Vilnius existence. This is also evident in Russian literature, namely, in the texts of Nestor Kukolnik, Fedot Kudrinsky, Andrei Muravjov, and Fiodor Tiutchev. The author of the article follows the chronology of the works of Russian authors about Vilnius, and reveals the way the “Russian” picture of Vilnius is replaced by the Jewish (Valery Bryusov, Sasha Ciornyj) and the Lithuanian one (Dorofej Bochan, Konstantin Balmont, Jevgenyj Skliar). The latter one depicts the return of Vilnius as the return of the capital of Gediminas to the initial state, allowing the Lithuanians to experience once again the completeness of national life. Having reviewed the Russian texts up until the end of the 20th century, it is concluded that the distinct feature of Vilnius spaces, where the past does not stop, but rather continues or repeats itself, makes Vilnius a kind of a city in which one can revoke the feelings of sensitivity to impressions, vitality or youthful experiences of purity, discover something that is solid and return to the origins.