Direktyvai kaip ilokucinių aktų rūšis

LTŠiame straipsnyje aptariama viena lietuvių kalbos ilokucinių aktų rūšis – direktyvai. Jais realizuojama tokia ilokucinė galia, kuria išreiškiamas konkretus ilokucinis tikslas – noras, kad adresantas padarytų X. Su direktyvais, jų sėkmingumu itin susijęs socialinis aspektas – kokius vaidmenis atlieka adresantas ir adresatas ir kokie jų tarpusavio santykiai, galimos sąveikos. Socialinio konteksto elementų visuma (vieta, laikas, socialiniai ir psichologiniai veiksniai) kuria galimą adresanto elgsenos strategiją siekiant kalbinės veiklos tikslų. Adresantas turi tinkamai identifikuoti savo ir adresato socialinius vaidmenis, nes aukštesnę socialinę padėtį užimantys asmenys turi didesnę direktyvų pasirinkimo galimybę, t. y. gali vartoti ir agresyviuosius, ir kukliuosius aktus, o žemesnio socialinio statuso asmenys, bendraudami su viršesniais už save, gali vartoti tik kukliuosius aktus. Ilokucinio akto sėkmė taip pat priklauso ir nuo elgesio etiketo, ypač kalbėjimo reglamentacijos. Tiriant direktyvų raišką galima nustatyti tik pačias bendriausias sintaksines, morfologines ir leksines priemones, nes kiekvieno ilokucinio akto formali struktūra įvairi – adresantas turi teisę rinktis, kokią raišką vartoti, kad būtų pasiektas norimas rezultatas. Direktyvai gali būti papildomi ir nekalbinėmis priemonėmis. Visiems direktyvams, kad ir kokiomis priemonėmis jie būtų išreikšti, būdinga ilokucine galia realizuojama poveikio – apeliacinė funkcija. Direktyvai nėra vien tik kalbinė veikla, drauge tai ir socialinė veikla, leidžianti reguliuoti visuomenės narių tarpusavio santykius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pragmatika; Ilokuciniai aktai; Direktyvai; Pragmatics; Illucutionary acts; Directives.

ENDirectives as a kind of illocutionary acts realise the illocutionary force achieved in uttering words when the speaker expresses his/her wish to the recipient to do X. The speaker’s behavioural strategy to achieve the result depends on social context elements (place, time, social and psychological factors). It is very important for the speaker to identify his/her own and the recipient’s social roles before using an utterance. If the speaker has a higher social status, he/she can choose which illocutionary act to use. The success of the illocutionary act also depends on the etiquette that governs the expectations of social behaviour, the conventional norm. So the participants of a communication show how they estimate each other. It is especially obvious at the language level by expressing specifically the elements of language – sometimes directly, sometimes indirectly. As the formal structure of each illocutionary act is very different, the speaker has the right to choose what form to use; in this paper, only general syntactical, morphological and lexical instruments are established. Illocutionary force can be coded in the syntactic structure. All sentences stimulate, induce the recipient to do something, usually they are imperative sentences. In the morphological structure, basic sentence elements and their specific forms express a different degree of illocutionary force. Finally, at the lexical level the speaker chooses those lexical elements which help to achieve the purpose. Illocutionary acts are often used together with non-verbal elements. Such directives are stronger in illocutionary force than illocutionary acts without overt non-verbal language.