Simbolinis daugiakultūrio miesto užvaldymas : Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus atvejai

LTVidurio Rytų Europos regionas nuo vakarinio Europos pakraščio skyrėsi vėluojančiais nacionalizmo procesais. Ribiniuose regionuose, į kuriuos pateko buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemės kartu su Livonija ir Estija, šie procesai prasidėjo dar vėliau, paskutiniais ХIХ a. dešimtmečiais. Šioje Europos dalyje, skirtingai nuo Vakarų Europos, etnokonfesinė identifikacija dažnai buvo gerokai stipresnė nei valstybinė. Straipsnyje nagrinėjama politinių elitų kaitos bei etnokonfesinių grupių varžytuvių įtaka miestų kultūriniam vystymuisi. Norint atskleisti atskirų etnokonfesinių grupių siekius daugiakultūrį miestą paversti nacionaline citadele, tyrimo objektu kontrasto principu buvo pasirinkti trys miestai: Kaunas, Klaipėda ir Vilnius. Straipsnyje daroma išvada, jog mentaliniu lygmeniu miestas etninei grupei tampa savas jai susitapatinus su miesto simboliais. Pastarieji, interpretuoti per nacionalinės savivokos prizmę, tapdavo nacionaliniais miesto ženklais (simboliais) daugiakultūriame mieste. Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus mentalinio užgrobimo palyginimas leido labiau detalizuoti priemones, kurioms daugiakultūris miestas žmonių galvose tapdavo savas. Miestas atskirų žmonių grupių galvose virsdavo lietuvišku, lenkišku, vokišku, žydišku ir baltarusišku jį suvokiant ne kaip visumą, o kaip atskirus nacionalinius simbolius. Efektyviausia miesto pavertimo savu priemonė buvo tautinių mitų materializavimasis miesto erdvėje, nacionalistiškai interpretuota praeitis susieta su konkrečiais miesto statiniais.Reikšminiai žodžiai: Daugiakultūris niestas; Kaunas; Klaipėda; Nacionaliniai miesto simboliai; Tarpetniniai santykiai; Tautiniai mitai; Vidaus politika, lokalinis tapatumas, kultūriniai simboliai; Vilnius; Interethnich relations; Internal policy, local identities, kultural symbols; Kaunas; Klaipėda; Multicultural city; National city's symbols; National myths; Vilnius.

ENThe Central and Eastern European region differed from the Western European periphery in nationalism processes. These processes started even later, last decades of the 19th century, in the marginal regions that included the territories of the former Grand Duchy of Lithuania together with Livonia and Estonia. As opposed to Western Europe, in this part of Europe the ethno-confessional identification was often much stronger than the national one. Changes in the political elite as well as the influence of the rivalry between ethno-confessional groups on the urban cultural development are analysed in the article. In order to reveal the aims of different ethno-confessional groups to turn the city into a national citadel, three cities have been selected according to the principle of contrast as a subject-matter of the study, namely, Kaunas, Klaipėda and Vilnius. The author draws a conclusion, stating that at a mental level a city becomes a city of an ethnic group once the group identifies itself with the symbols of the city. When interpreted from the prism of national self-realisation, the symbols would become signs (symbols) of the national city in the multicultural city. The comparison of the mental capture of Kaunas, Klaipėda and Vilnius resulted in a more detailed description of tools which in people’s minds turned a multicultural city into their own city. A city became Lithuanian, Polish, German, Jewish and Byelorussian in minds of different groups of people when grasped as not an entirety but as individual national symbols. The most effective tool to turn a city as one’s own was the materialisation of ethnic myths in urban spaces, the past, interpreted in a nationalistic manner, related to specific buildings of the city.

• Antrasis pilių gyvenimas: istorinių pilių atmintis ir rekonstravimas modernioje Lietuvoje / Salvijus Kulevičius. Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2013, t. 16, p. 183-205.
• Kauno gatvėvardžiai 1918–1940 m / Mindaugas Balkus. Kauno istorijos metraštis. 2020, 18, p. 47-62.
• Модели памяти и культурных воспоминаний: Польша, Литва, Россия, Германия / Алъвидас Никжентайтис. Слово.ру: Балтийский акцент. 2012, № 3, p. 17-32.