Lietuvos notariatas 1918-1940 m. : teisinio reguliavimo ypatumai
LTSvarbiausias Lietuvos notariato teisinio reguliavimo 1918–1940 m. ypatumas buvo tai, kad jis neturėjo nacionalinio įstatymo ir vadovavosi recepuotais svetimais (Rusijos, Lenkijos karalystės, Vokietijos) teisės aktais, išleistais dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vos porą kartų, kaip anuomet sakydavo, „palopytais“ nacionalinio įstatymų leidėjo. Svarbiausias iš svetimų teisės aktų – 1866 m. Rusijos notariato įstatymas, nustatęs vadinamąją tvirtinamąją sistemą – reikšmingiausieji notaro sudaryti aktai, nurodyti civiliniuose įstatymuose, vėliau dar turėjo būti tvirtinami vyresniojo notaro. Būsimuoju Lietuvos notariatu Lietuvos Taryboje imta rūpintis iškart po 1918 m. vasario 16-osios: vienu svarbiausių Tarybos Teisių komisijos darbų, greta Lietuvos teismų sistemos projektavimo ir kt., buvo laikoma notariato ir hipotekos taisyklių tvarkymas, kuriuo daugiausia užsiėmė J. Vileišis. Įstatymą pritaikant Lietuvos sąlygoms, be kitų dalykų, notarams buvo nustatyta ne tik teisė į surenkamo iš klientų užmokesčio dalį, bet ir nuolatinis atlyginimas iš valstybės iždo, panaikinta materialinė atsakomybė už jų veiksmais klientui padarytą žalą. Šios lotyniškajam notariato modeliui būdingos taisyklės sugrąžintos tik 1932 m. Notariato įstatymo pataisomis, kuriomis notaras paskelbtas etatiniu valstybės tarnautoju, negaunančiu algos. Realus žingsnis dar labiau siaurinant Rusijos notariato įstatymo taikymo apimtį buvo Lietuvos Seimo priimto Hipotekos įstatymo 1938 m. įsigaliojimas. Išleisti nacionalinį Notariato įstatymą Lietuvoje sutrukdė prasidėjusi sovietinė okupacija.Reikšminiai žodžiai: 1918-1940; Hipoteka; Lietuvos notariatas; Notaras; 1918-1940; Lithuanian notary practice; Mortgage; Notary.
ENBetween the world wars, Lithuanian notary practice was based on the legal acts adopted from Russia, the Kingdom of Poland, and Germany. The most important was the Russian Notary Law of 1866, which was valid in the largest part of the Lithuanian territory. This law established the so-called approval system, in which the most important acts of the notary as indicated by civil law had to be approved by the senior notary, who worked under the supervision of the county court. In 1919, upon transferring this outdated system into the Lithuanian law practice, only a few provisions were corrected. In addition to the right to collect fees from customers, the notaries had a fixed state remuneration established for them. The provisions for material liability of the notaries were abolished. This withdrawal from the so-called Latin model of notary practice was corrected by the changes to the Notary Law of 1932, which declared notaries as "civil servants without wages". Thus, starting 1932, payments from the state have been discontinued while more regulation was enforced regarding the daily activities of notaries (e.g. notaries were required to work at least six office hours). Furthermore, the provisions on material liability were revived. The Mortgage Law of 1936 further narrowed the possibilities of applying the Notary Law and simplified the procedure for real estate laws. The issue of a national Notary Law was prevented by the Soviet occupation. [text from author]
