Lietuvos teatro (post)modernėjimas : recenzija

LTRecenzijoje aptariama Jurgitos Staniškytės knyga „Kaitos ženklai: Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo“ (2008) ir apmąstoma postmodernizmo sąvoką bei jos taikymas teatro apibrėžčiai. Staniškytės bandymas patyrinėti XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvos teatrą per modernizmo ir postmodernizmo priešpriešų prizmę yra pirma studija, kurioje poststruktūralistinės analizės principai taikomi teatro praktikai. Lietuviško teatro erdvėje ieškodama atskaitos taškų, kurie žymėtų postmodernistinius pokyčius, Staniškytė įtraukia teatrą į šiuolaikinių kultūrinių tyrimų lauką, apibrėžia teatro meną kaip konkrečios kultūrinės tradicijos produktą, susieja teatro pokyčius su postmodernistinės estetikos paradigma. Knygos struktūra grindžiama postmodernistinei estetikai būdingų bruožų analize. Knygoje jaučiamas teorinio diskurso tirštumas, o svarbios autorės įžvalgos grindžiamos ne itin tinkamais lietuviško teatro pavyzdžiais. Ir iš dalies taip atsitinka todėl, kad autorė eina teorinių konstruktų formavimo keliu, o pastarieji ne visada gali būti pagrindžiami empiriškai. Kita vertus, teatro daugybiškumas, daugiasceniškumas ir kartu vienalaikiškumas, jo fantazminė prigimtis neįspraudžiama į vieno apibrėžto analizės ar tyrimo modelio sistemą. Tad ir Staniškytės knyga vertintina kaip paties teatro meno suponuota teorinių prieigų studija, kurioje įvairiai išsiskleidžia vienas kitą nurodantys, papildantys ir komentuojantys modeliai ir tik menka dalimi postmodernaus lietuvių teatro struktūros elementai.Reikšminiai žodžiai: Jurgita Staniškytė; Lietuvos teatras; Modernizmas; Postmodernizmas; Jurgita Staniškytė; Lithuanian theatre; Modernism; Postmodernism.

ENThe review discusses a book of Jurgita Staniškytė, titled “Kaitos ženklai: Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo” (2008), [Signs of Changes: Lithuanian Theatre between Modernism and Postmodernism], and reflects on the concept of Postmodernism and its application to the definition of the theatre. Staniškytė’s attempt to explore the Lithuanian theatre in the period of the end of the 20th – beginning of the 21st century through the prism of antithesis between the Modernism and Postmodernism is the first study applying the principles of poststructuralist analysis in the theatre practice. In pursuit of points of reference, marking postmodern changes in the area of the Lithuanian theatre, Ms. Staniškytė incorporates theatre into the field of modern cultural research, defines the art of theatre as a product of specific cultural tradition and correlates changes in theatre to the paradigm of the postmodern aesthetics. The structure of the book is based on the analysis characteristic to the postmodern aesthetics. The book is heavy with theoretical discourse, and author’s key insights are supported by not quite adequate examples of the Lithuanian theatre. This is partly a result of the fact that the author has chosen the path of formation of theoretical constructions, which may have not always been justified empirically. On the other hand, the multiplicity, multiple stages and at the same time the simultaneity present in the theatre, and its fantasmic nature cannot be thrust into the system of one defined model of analysis or research. Thus, Staniškytė’s book should also be regarded as a study of theoretical approaches, presupposed by the art of theatre itself that reveals a variety of models referring, supplementing and commenting each other, and only a small portion of structural elements of the postmodern Lithuanian theatre.