Sceninio herojaus kaita lietuvių teatre po 1990-ųjų : Rimo Tumino "Edipas karalius"

LTXX a. 10-asis dešimtmetis lietuvių teatre – naujo sceninio herojaus paieškų dešimtmetis, kurio pradžioje teatro scenoje atsiradusius lietuvių išeivijos autorių kūrinius keitė pramoginės komedijos, skirtos patenkinti naujos publikos „lūkesčius“. Tik dešimtmečio antrojoje pusėje teatras grįžta prie klasikinės ar naujos šiuolaikinės dramaturgijos, atvedusios į sceną ir naujus laiko herojus. Viena po kitos pasirodė Williamo Shakespeare’o („Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“), Sofoklio („Edipas karalius“), Henriko Ibseno („Heda Gabler“), Bernard-Marie Koltèso („Roberto Zucco“) tragedijos, atvėrusios režisierių požiūrį į to laikmečio teatrą ir sceninius veikėjus. Straipsnyje analizuojamas Rimo Tumino spektaklis „Edipas karalius“ (1998), atspindėjęs posūkį režisieriaus kūryboje, – aktualizuotą naują klasikinio herojaus sampratą ir suformuotus naujus sceninės dramaturgijos principus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antiherojus; Epinis subjektas; Sceninis herojus; Teatras; Tragedija; Anti-hero; Epic subject; Scenic hero; Theatre; Tragedy.

ENHaving in mind the new expectations of the audience and the shift of the theatre towards entertaining performance, the author of the article stresses the birth of new tragic hero, which concretizes the state of loneliness in his “non-tragic” surrounding. The article is based on the performance “Oedipus the King” directed by Rimas Tuminas in the Lithuanian National Drama Theatre in 1998. This production is very important in the artistic carrier of Rimas Tuminas because of the new interpretation of a classical hero, which reflects the new attitude to the contemporary theatre and its aims. “Oedipus the King” shows the endeavour of the director to recover the classical, traditional values and at the same time his fruitless efforts in the new artistic and theatrical reality. The author of the article applies to the terms of “epic theatre” and “epic subject”, stressing the shift of the directorial method of Tuminas towards the theatre-as-a-game principle, and highlights the appearance of the theatrical theme in his productions. This theme becomes the finalizing element of the “Oedipus the King”, which affects both the scenic dramaturgy and content of the performance. Noting the post-modern aesthetics of Tuminas’ direction, the author of the article stresses his reliance on the poetics of the plays of Anton Chekhov and summarizes that the scenic hero of Rimas Tuminas became lonely in the theatre, and this loneliness developed the tragic and farce-like elements of the performance in wich the most important place was taken not by the protagonist of the play but by his environment. [From the publication]