LTNors teatrologijoje polifonijos terminas nėra atskirai įvardytas, jis pakankamai dažnai vartojamas kaip mokslinė sąvoka. Polifoninio spektaklio pagrindą sudaro ne tik daugiabalsė personažų charakteristika, bet ir visų spektaklio komponentų dialoginis ryšys. Šiuolaikiniame teatre polifoninė struktūra atspindi daugialypį pasaulio paveikslą. Pasaulėvokos kaitos laikais naujų filosofinių ir estetinių idėjų paieškos neįmanomos be polifoniškai mąstančio kūrėjo. Polifoniškiems spektakliams būtinas ypatingas medžiagos apibendrinimas, o tai reiškia, kad šio modelio susiformavimui reikia ypatingo autoriaus talento, filosofinės jo pasaulėjautos. Straipsnyje, analizuojant režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybą, siekiama išryškinti jo spektakliuose reikšmingą polifoniško teatro modelį, t. y. norima atidžiau pažvelgti į jo režisūrą ir paieškoti joje tam tikrų kūrybinių dėsningumų, susijusių su esminiu jo braižui polifoniškumo (daugiabalsiškumo) principu. Atkreipiamas dėmesys į pagal šio modelio principus pastatytus spektaklius – Felikso Bajoro operą „Dievo avinėlis“, Yukio Mishimos dramą „Markizė de Sad“, Augusto Strindbergo „Sapną“, spektaklius pagal Fiodoro Dostojevskio kūrinius: „Stepančikovo dvaras“ ir „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“. Daroma išvada, jog polifoniniai spektakliai atspindi naują režisūrinę Vaitkaus kūrybos kokybę – kartu su personažais jis kuria vientisą, matematiškai tikslią ir vidine logika paremtą darnią kompozicinę sandarą. Šie spektakliai visada emocingi, turtingi formų, provokuojantys žiūrovus.Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinis teatras; Režisūra; Postmodernizmas; Modelis; Polifoniškas teatras; Contemporary theatre theatre; Theatre direction; Post-modernism; Model, polyphonic.
ENThe article deals with creations of the Lithuanian theatre director Jonas Vaitkus and stresses the polyphonic model which is significant in his performances "Lamb of God" by Feliksas Bajoras, "Madame de Sade" by Yukio Mishima, "The Dream Play" by August Strindberg and "The Village of Stepanchikovo" and "Demons" by Fyodor Dostoyevsky. In the polyphonic model of his directorial approach, Jonas Vaitkus usually amalgamates some scenes of the performance, starting it with the theme presented in the beginning of the performance in an unexpected way with the help of a minor character. Vaitkus is interested in the evolution of the phenomenon of the theatre and its progress, that’s why his first productions, marked with the romantic tendency, in the last decade were transformed into polyphonic ones; this characterizes the theatrical direction of Jonas Vaitkus as post-modern. With the help of performances based on this model, Vaitkus aims to define and decipher the dramaturgical material and create a new definition of the theatre. Polyphonic performances of Jonas Vaitkus reflect his striving for a new artistic quality through the unified and precise compositional structure. These performances are rich in forms, they provoke spectators, but it would be difficult to match them to the strict typological definitions because most often the director tries to combine different directorial models in one performance. [From the publication]