Kodifikacijos ir vartosenos santykiai dabartinėje lietuvių kalboje

LTBendrinės kalbos kodifikacijos atsilikimas nuo vartosenos pokyčių kelia nuolatinį poreikį tą kodifikaciją peržiūrėti. Norint tikslinti ir keisti įteisintas bendrinės kalbos normas, reikia remtis ir bendrosiomis teorinėmis nuostatomis dėl kodifikacijos principų bei kriterijų, ir gerai išmanyti esamą vartosenos padėtį. Tačiau apie kodifikacijos ir vartosenos santykius lietuvių kalbotyros darbuose rašoma nedaug – nepalyginti mažiau nei apie konkrečiuosius vartosenos dalykus ar norminamus kalbos reiškinius. Išvados: 1. Dabartinės lietuvių kalbos norminamajame darbe gana ryškiai matyti kodifikacijos ir vartosenos santykių nedermės. Tai lemia ir objektyvios priežastys (kodifikacijos statika ir vartosenos dinamika, t. y. natūrali kalbos normų raida), ir keli subjektyvūs dalykai (pačiõs kodifikacijos daugialypiškumas ir subjektyvumas, priklausantis nuo normintojų kvalifikacijos bei norminamojo darbo organizavimo; vartosenos tyrimų stoka; ne visada teigiamos vartotojų nuostatos dėl kalbos norminamojo darbo ir normintojų veiklos). 2. Kodifikacijos ir vartosenos santykius sunkina pačių kodifikacijos šaltinių nesutikimai ir prieštaros: a) tas pats kalbos reiškinys į vienus šaltinius patenka, į kitus – ne; b) kodifikuojant neišlaikomas vertinimo laipsnių kaitos nuoseklumas; c) tas pats kalbos reiškinys kodifikuojamas skirtingai. 3. Tam kad kodifikacijos ir vartosenos santykiai būtų geriau sureguliuoti ir kad sumažėtų kodifikacijos šaltinių prieštarų, reikia: a) vientisos kodifikavimo metodikos, b) nuoseklių vartosenos ir kodifikacijos santykių tyrimų, c) normintojų darbo koordinavimo.Reikšminiai žodžiai: Kodifikacija; Bendrinė kalba; Vartosena; Norma; Codification; Standard language; Usage; Norm.

ENThe lag in the codification of the standard language from changes in its usage creates a constant need to review of this codification. However, there are few linguistic studies on the relations between codification and usage – many fewer than on particular issues of usage or standardised linguistic phenomena. Findings: 1. The current work of the standardisation of the Lithuanian language is characterised by a rather distinct dissonance in the relations between codification and usage. This is determined by both objective reasons (the statics of codification and the dynamics of usage, i.e. the natural development of language norms) and several subjective things (the multiplicity and subjectivity of codification, which depends on the qualifications of the standardisers and the organisation of their work; the lack of research on usage; the sometimes negative attitudes of the users with regard to language standardisation). 2. The relations between codification and usage are complicated by the disagreements and contradictions in the very sources of codification: a) the same language phenomenon may or may not become a source of codification; b) codification fails to maintain the consistency of changes in the evaluation degrees; c) the same language phenomenon is codified differently. 3. In order to better regulate the relations between codification and usage and reduce contradictions in the sources of codification, there must be: a) an integral methodology of codification, b) comprehensive studies in this area, and c) coordination of the work of standardisers.