Katalikų bažnyčios teisinė padėtis 1863-1904 m. Lietuvoje

LTVertinant Katalikų Bažnyčios padėtį 1863–1904 m. Lietuvoje, reikia pasakyti, kad dvasininkijai teko išgyventi sunkius laikus: civilinės valdžios pareigūnų nuolatinis kišimasis į bažnytinius reikalus, įvairūs kunigų veiklą bei jų asmeninį gyvenimą varžantys nuostatai, bausmės, trėmimai neleido Bažnyčiai laisvai ir savarankiškai veikti. „Nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios caro vyriausybės politika katalikų dvasininkijos atžvilgiu buvo prievartinė, turėjo represinį pobūdį, siekė griauti Katalikų Bažnyčią. Valdžia visą laiką ribojo dvasininkų veiklą, bandė priversti juos tarnauti okupaciniam režimui ir su jų pagalba sulieti katalikybę su stačiatikybe bei paspartinti gyventojų rusifikaciją“. Nors Bažnyčia nesitaikstė su valdžios reformomis, tačiau realiai ką pakeisti mažai galėjo. Caro valdžia įvairiomis priemonėmis siekė surusinti Šiaurės vakarų kraštą. Caro vyriausybė stengėsi išsaugoti gerą vardą ir draugiškus santykius su katalikų pasaulio centru – Roma, tačiau tik dėl viešosios opinijos. Faktai rodo, kad net susitarus su Apaštalų Sostu dėl konkrečių dalykų Rusijos pusė pirmai progai pasitaikius nutarimą sulaužydavo. Valdžia turėjo aiškų siekį perimti visą krašto valdymą į savo rankas, ji nebuvo linkusi taikstytis ir eiti į kompromisus su jai nepavaldžia vienintele Katalikų Bažnyčia. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Katalikų Bažnyčia; Teisinė padėtis; Hierarchinis valdymas; Liturginės apeigos; Dvasininkų seminarija.

ENIn evaluating the position of the Catholic Church in Lithuania in 1863–1904 one has to say that the clergy had to endure difficult times: the constant interference of civil government officials in church affairs, various laws restricting the activities and personal lives of priests, penalties, and forced deportations did not allow the Church to act freely and independently. “From the very start of Lithuania’s occupation the policies of the tsarist government in regard to the Catholic clergy was compulsory, had repressive aspects, and sought to ruin the Catholic Church. The government limited the activities of the clergy all the time, tried to force them to serve the occupying regime and with their assistance to merge Catholicism with Orthodoxy as well as speed up the Russification of the people”. Although the Church did not accommodate the government’s reforms, in real terms. it could only change very little. The tsarist authorities sought by various means to Russify the North-West Region. The tsarist government tried to preserve its good name and friendly relations with the world center of Catholics, Rome, however, only for public opinion. Facts show that even after reaching an agreement with the Holy See on concrete matters the Russian side would break the agreement at the first opportunity. The authorities had the clear goal to take over the rule of the whole country into its hands, it was not inclined to make accommodations and compromises with the only non subordinate to it Catholic Church. [From the publication]