LTPer pastaruosius kelerius metus Europos Komisija aktyviai propaguoja vadinamąją „flexicurity“ strategiją, kurią Europos Sąjungos valstybės narės privalo įgyvendinti vykdydamos savo nacionalinių darbo rinkų reformas. Ši strategija reiškia tai, jog europinis modelis propaguoja viešąją politiką, orientuotą tiek į darbo rinkos ir darbo santykių organizavimo lankstumo skatinimą, tiek į darbo vietų ir socialinio saugumo užtikrinimą. Šiame straipsnyje siekiama apsvarstyti potencialią šios strategijos įgyvendinimo Lietuvoje naudą. Atliktas tyrimas skatina daryti porą reikšmingų išvadų. Pirma, „flexicurity“ strategijos efektyvumo hipotezė stokoja solidaus teorinio pagrindo ir empirinių įrodymų. Ši išvada leidžia manyti, kad aktyviai Europos Sąjungos propaguojamos minėtos strategijos naudos valstybėms narėms gali būti nerealistinės. Antra, straipsnyje iškeliama idėja, jog Lietuvos darbo rinka susiduria su keletu specifinių, tik mūsų valstybei būdingų iššūkių, kurie buvo paveldėti iš daugiau nei dešimtmetį trukusios ekonominės ir politinės transformacijos laikotarpio. Tai leidžia daryti prielaida, kad vietoje bandymų aklai vykdyti Europos Komisijos propaguojamas reformas, Lietuvos viešosios politikos sprendimų priėmėjai į prioritetinių darbų sąrašą visų pirma turėtų įtraukti du tikslus – institucinių pajėgumų stiprinimą ir efektyvesnį patvirtintų viešosios politikos kursų įgyvendinimą.Reikšminiai žodžiai: Darbo rinka; Lankstumas; Lietuvos barbo rinka; Reguliuoti; Sveikata; Flexibility; Heal; Health; Labor market; Lithuanian labour market.
ENOver the past few years the EU Commission has widely promoted the flexicurity strategy, which the Member States should adopt during the reforms of their labour markets. This paper seeks to provide a crirical assessment of the potential merits of adopting the strategy in Lithuania. The main findings are twofold. First, the paper found that the hypothesis behind the flexicurity strategy lack solid theoretical and empirical support, which implies that the widely promoted benefits of the strategy might fail to realise. Second, the paper argues that the labour market policy in Lithuania faces a number of country - specific challenges, which were inherited from more than a decade long economic and political transition. Hence, instead of attempting "copy-pasting" the reforms advocated by the EU Commission, the Lithuanian policy makers should put the institutional capacity building and increasing effectiveness of adopted policies at the top of the list of priorities. [From the publication]