XVI-XVII amžiaus Mažosios Lietuvos raštų akcentografija : disertacija

LTDisertacijoje nagrinėjamas kirčio žymėjimo raida visuose žinomuose XVI–XVII a. Mažosios Lietuvos tekstuose. Žodžio kirtį galima nustatyti iš diakritinių ženklų ar kitokių savitų rašybos ypatybių. Išsamiai nagrinėjami svarbiausi istorinei akcentologijai tekstai: Jono Rėzos (1625), Danieliaus Kleino (1653, 1654, 1666), Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco (1673) darbai. Nevengiama kalbėti ir apie ne tiek daug akcentologinės informacijos teikiančius didesnės apimties ar ir visai smulkius tekstus. Jie leidžia geriau suprasti tam tikrų akcentografijos tradicijų formavimąsi (Baltramiejaus Vilento 1579, Lozoriaus Zengštoko 1612, Simono Vaišnoro 1600) arba patikslina vieno ar kito akcentografijos reiškinio chronologiją. Visai nekirčiuoti tekstai taip pat paminėti – konstatuojama, kodėl jie šiam tyrimui neaktualūs, arba stengiamasi išgauti papildomų netiesioginių akcentologijos duomenų. Chronologinės tyrimo ribos – iki XVIII amžiaus. Kalbiniai duomenys analizuojami atsižvelgiant į tipografijos istoriją. Mažosios Lietuvos raštuose susiklosčiusi tradicija kirčio ženklus vartoti keliomis reikšmėmis dažnai trukdo nustatyti tikrąjį žodžio kirtį. Beveik neįmanoma nustatyti galūnės kirčio. Joje vartojamų ženklų diferencinė reikšmė (gramatinei ar morfologinei formai žymėti) dažnai nustelbia kirčio reikšmę. Nepaisant to, daugelis XVII a. Mažosios Lietuvos tekstų teikia svarbių duomenų istorinei akcentologijai: negalūninių skiemenų kirtis gali būti atsektas gana tiksliai, o tam tikrais atvejais rašyba leidžia rekonstruoti net ir pažymėto diftongo priegaidę.

ENThe aim of the thesis is to examine accent marking development in all available Lithuanian Minor texts of the 16th and 17th cent. The word accent can be reconstructed from diacritical accent marks and some features of the spelling of individual writers. Particular consideration is given to the texts which are of utmost importance for historical accentology: works by Jonas Rėza (1625), Danielius Kleinas (1653, 1654, 1666), Kristoforas Sapūnas and Teofilis Šulcas (1673), however, due attention is also paid to larger and quite concise texts with little accentual information. They provide a better understanding of the formation of a certain accentographical tradition (books by Baltramiejus Vilentas 1579, Lozorius Zengštokas 1612, Simonas Vaišnoras 1600) and a specification of the chronology of different accentographical elements. Texts with no accents are also mentioned even if they are not relevant to the research or in order to obtain indirect accentual data. Chronological limits of the research cover as far as the very beginning of the 18th century. Linguistic data analysis is provided within the context of the history of printing. In the Lithuania Minor tradition the accent marks were used in several functions, which often becomes a great obstacle to know the actual word accent. It is almost impossible to determine the accent of the ending, as the differential function of the mark (to tag a grammatical or morphological form) often overcomes the function of accent. Nevertheless, many of the 17th century Lithuania Minor texts provide important data for historical accentology: accent of the stem can be traced quite accurately, and in some cases, the spelling allows even the reconstruction of the diphthong tone.