Староверы в Литве (1918-1940) : правовой статус, социальное положение и эмиграция

LTLietuvos nepriklausomybės paskelbimas pradėjo naują santykių tarp valstybės ir sentikių etapą – religinės lygybės ir pripažinimo periodą. Pirmą kartą Senųjų apeigų bažnyčia Lietuvoje gavo autonomiją. Šio straipsnio tikslas – ištirti teisinį statusą ir socialinę sentikių padėtį Lietuvos respublikoje 1918–1940 metais bei trumpai apibūdinti jų emigraciją. 1922 metų Lietuvos Konstitucija nustatė valstybės ir bažnyčių santykius, kurių faktiškai buvo paisoma nepriklausomybės periodu. 1923 metais Lietuvos vyriausybė priėmė „Laikinąsias taisykles, reguliuojančias santykius tarp Sentikių organizacijos Lietuvoje ir Lietuvos vyriausybės“. Šiuo įstatymu pirmą kartą istorijoje kaip autonominė bažnytinė organizacija buvo pripažinta Sentikių bažnyčia, ji gavo juridinį statusą. 1923 metais Lietuvoje gyveno 32 149 sentikiai, tai sudarė 1,59% visų gyventojų. Veikė 53 parapijos, kuriose dirbo 51 dvasininkas. Sentikiai Lietuvoje sudarė nežymią ir gana išskaidytą religinę mažumą. 1923 metais dauguma sentikių gyveno kaimuose (29300–29700 žmonių, arba 91,1–92,4%) daugiausia šiaurės rytų ir centrinėje Lietuvos dalyje. 2400–2800 (7,6–8,9%) sentikių gyveno miestuose ar miesteliuose. 1923–1924 metais didžioji dauguma sentikių buvo smulkūs ūkininkai, nedaug buvo samdinių ir amatininkų, gana naujas ir negausus buvo vidutinių ir stambių ūkininkų sluoksnis. 1923–1939 metais iš Lietuvos emigravo 3000–3500 rusų, tai sudarė 4–6% visų rusų tautybės gyventojų Lietuvoje 1930 metais. Sentikių tarp rusų emigrantų skaičius sudarė nemažiau nei pusę išvažiuojančiųjų, tai yra 1500–2000 žmonių.Reikšminiai žodžiai: Emigracija; Religinė mažuma; Sentikiai; Sentikių Bažnyčia; Socialinė padėtis; Teisinis statusas; Teisinė padėtis; Emigration; Emigratios; Legal status; Lithuania; Old believers; Oldbelievers; Oldbelievers Church; Pomorian old believers; Religious minority; Social position.

ENThe article examines the legal status and social position of the Pomorian Old Believers in the Lithuanian Republic in 1918-1940 as well as their emigration abroad. In 1922, the Constitution of Lithuania set forth the principles of the relations between the State and the Church, which, in fact, were preserved throughout the period of the country's independence. On May 20, 1923, the government issued the "Provisional Regulations concerning the Relationship between the Organization of the Old Believers of Lithuania and the Lithuanian Government", whereby the autonomy of the Old Believers' Church was recognized. In 1923, there were 32,149 Old Believers in Lithuania, which amounts 1,59% of the population. There were 53 active parishes with 51 spiritual fathers. The Old Believers of Lithuania constituted an insignificant and relatively dispersed religious minority. In 1923, most Old Believers lived in villages (29,3-29,7 thousand people, or 91,1-92,4%), mainly in the north-eastern and central part of Lithuania. 2,4-2,8 thousand of Old Believers (7,6-8,9%) lived in cities and townships. In 1923-1924, an overwhelming majority of the Old Believers consisted of small farmers, a narrow layer of agricultural workers and tradesmen, as well as by a relatively new, and small layer of middle-sized and large rural owners who were oriented toward market production. In 1923-1939, the total number of Russian emigrants from Lithuania amounted to 3-3,5 thousand people, which constituted 4-6% of the Russian population in Lithuania in 1930. The number of Old Believers among Russian emigrants amounts to no less than half of those leaving, i.e. 1,5-2,0 thousand people. [text from author]

• Teologija / Theology
• Istorija / History