Lietuvos totorių rankraštinė knyga : istorija ir tyrimų perspektyva

LTLietuvos totorių rankraštinės knygos tradicija, sudaranti išskirtinį LDK paveldo bruožą, užgimė XVI a. viduryje. Rusėnų ir lenkų kalbomis, bet arabiškais rašmenimis surašyti seniausieji totorių rankraščiai (kitabai, chamailai, tefsirai ir tedžvidai) datuojami XVII a. viduriu. Rankraščiuose šalia slavų kalbų daug tekstų parašytų arabų bei senąja osmanų kalba. Į šią rankraštinę literatūrą specialistai atkreipė dėmesį dar XIX a. viduryje. Tačiau išsamios ir kryptingos studijos prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje, profesoriui Antonui Antonovičiui išleidus monografiją „Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система“ (1968). Išjudinus turtingus Rytų kultūros klodus, buvo imtasi grafinės, tekstologinės ir teminės rankraščių analizės. Vis dėlto šios studijos nepakankamos, nes didžiosios archyvuose saugomų rankraščių daugumos turinys, grafinės, literatūrologinės, kalbinės, religinės ir kultūrinės charakteristikos menkai žinomos net šios srities specialistams. Iki šiol transkribuoti (iš arabiškų rašmenų) ir visos teksto apimties paskelbti vos keli totoriški rankraštiniai šaltiniai. Iššifruoti rankraščiai suteikia įvairiopos informacijos ir apie religinį, ir apie kultūrinį Lietuvos totorių bendruomenės gyvenimą. Vienas iš seniausių ir svarbiausių rankraščių - Ivano Luckevičiaus kitabas. Nuo jo atradimo XX a. pradžioje Keturiasdešimties Totorių kaime ir prasidėjo susidomėjimas šiais rankraščiais. Šis didelės apimties (280 puslapių) kitabas labai svarbus taip pat dėl savo įvairaus turinio ir gali būti laikomas savotiška LDK musulmonų enciklopedija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Arabiški rašmenys; Ivanas Luckevičius; Kitabas; Kodikologija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos raštija (totorių); Lietuvos totoriai; Raknkraščiai; Rankraščiai; Arabic script; Codicology; Ivan Luckevič; Kitab; Lithuanian tatars; Lithuanian writing (Tatar); Manuscripts.

ENThe Lithuanian Tatar manuscript tradition is unique cultural phenomenon which was born in the 16th century and an composed exclusive heritage feature of Grand Duchy of Lithuania. In the mid-16th century, the oldest Tatar manuscripts (Kitab, Chamail, Tejvid, Tefsir) were written in the old Belarusian or Polish languages but in Arabic script. Manuscripts in the Slavic languages contain also texts in the Arabic and Ottoman Turkish languages. Specialists had already paid attention to this manuscript literature in the mid-19th century. However, only in the end of the 20th century comprehensive and purposeful studies were started when Professor Anton Antonovič published his monograph Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система (Vilnius, 1968). When this rich layer of Eastern culture was further researched, the graphic and textual analysis and the analysis of thematic manuscripts were started by Galina Miškinienė, Andrzej Drozd, Czesław Łapicz, Paul Suter. Nevertheless, those studies are insufficient, because most of manuscripts stored in archives (their content, characteristics of graphic, literature, speech, religion and culture) are poorly known even by specialists of this branch. Till now, only few Tatar manuscript sources have been transcribed (from Arabic script) and published in full text. Transcribed manuscripts provide versatile information about the religious and cultural life of the Lithuanian Tatar community. One of the oldest and most important manuscripts is Ivan Luckevič’s kitab.Exactly after its discovery in early 20th century in the Keturiasdešimt Totorių village interest in those manuscripts appeared. This large kitab (280 pages) is very important also for his content and it can be considered as an encyclopaedia of Muslims of the Grand Duchy of Lithuania. [From the publication]