Politikai ir istorijos vizijos : recenzija

LTRaimundo Lopatos knyga „Politikai ir istorija“ – tai bandymas parodyti neišnaudotas istorijos mokslo galimybes tirti dabarties politinio gyvenimo įvykius. Dabartinė politika nėra vien tik ekonominių, socialinių, kultūrinių ir geopolitinių priežasčių padarinys. Ją sąlygoja požiūris į istoriją. Mokslininkai žino, kad istoriniai faktai prabyla tik tada, kai juos pakviečia istorikas. R. Lopatai pavyko prakalbinti A. Brazausko ir V. Landsbergio tekstus. Rašydamas apie savo amžininkus, jis išvengė didesnės savavališkos interpretacijos. Autorius rėmėsi įsitikinimu, kad apie politiką galima kalbėti tyrinėjant iš pirmo žvilgsnio visiškai nepolitinius reiškinius. Knygoje nagrinėjami autoriai kalba apie Lietuvos istoriją, o R. Lopata bando apčiuopti jų pasakojimą apie kultūrą ir politiką. Šioje knygoje sukurta A. Brazausko ir V. Landsbergio istorinių pažiūrų tipologija, nustatyti šių dviejų politikų istorines pažiūras apibūdinantys tipologiniai vienetai – realizmas, nominalizmas, makiavelizmas, esencializmas, primordializmas, pragmatizmas ir konservatizmas. Didžiausias atlikto tyrimo netikėtumas yra tai, kad šie tipologiniai vienetai leidžia suprasti ne tik istorines, bet ir politines nagrinėjamų autorių pažiūras. Istorija šiuo atveju yra tik kitas politikos vardas. Kalbėdami apie istoriją, A. Brazauskas ir V. Landsbergis kalba apie politiką. Istorija nubrėžia jų politinės vaizduotės ribas. Teoriškai tai buvo žinoma iki R. Lopatos knygos. Tačiau tik po jos pasirodymo galime pamatyti lietuvišką istorinės refleksijos ir politikos suaugimo atvejį.Reikšminiai žodžiai: Istorija; Politika; R. Lopata; V. Landsbergis, A.M. Brazauskas, istorija, požiūriai, politika; History; Politics; R. Lopata; V. Landsbergis, A.M. Brazauskas, history, attitudes, politics.

ENThe book “Politikai ir istorija” [Politicians and History] by Raimundas Lopata is an attempt to show the unused opportunities of the science of history to examine the current political events. Current politics is not merely the consequence of economic, social, cultural and geopolitical causes. It is influenced by an attitude towards history. Scientists know that historical facts speak only when invited by a historian. Lopata succeeded in making the texts by Brazauskas and Landsbergis speak. When writing about his contemporaries he managed to avoid a bigger extent of arbitrary interpretation. The author was convinced that politics could be discussed by exploring the phenomena that do not seem to be political at the first glance. The authors analysed in the book speak about Lithuania’s history, while Lopata tries to grasp their stories about culture and politics. The book creates the typology of the historical viewpoints of Brazauskas and Landsbergis and identifies the typological units that describe the historical viewpoints of these politicians: realism, nominalism, Machiavellianism, essentialism, primordialism, pragmatism and conservatism. The greatest surprise of the research is that these typological units enable understanding not only the historical, but also the political viewpoints of the authors. In this case history is just another name for politics. When talking about history, Brazauskas and Landsbergis talk about politics. History delineates the boundaries of their political imagination. It was theoretically known before the book by Lopata. However, only after it appeared we may see the Lithuanian case of coalescence of historical reflection and politics.