Juozo Baltušio fenomenas Prancūzijoje

LTStraipsnyje svarstomos Juozo Baltušio romano Sakmė apie Juzą, kuris 1990 m. buvo išverstas į prancūzų kalbą, populiarumo tarp prancūzų skaitytojų priežastys. Atsakymo į straipsnyje keliamus klausimus ieškoma pačioje knygoje, romano recepcija aptariama pasitelkiant jo paratekstus ir aiškinantis vertimo į prancūzų kalbą ypatumus. Daroma prielaida, kad prancūziška šio romano anotacija leidžia jį skaityti kaip psichologinį ar istorinį naratyvą su ryškiais romantiniais elementais. Toks tradicinis naratyvas atitinka daugelio skaitytojų lūkesčius. Originalus prancūziško leidimo paratekstas yra knygos gale įdėtas nedidelis žodynėlis su vertėjos paaiškinimais. Jo didžiąją dalį sudaro kaimo gyvenimo, valstiečių darbų ir buities leksika, tarmybės. Aptariamas lietuviškų ir rusiškų (slaviškų) perrašų funkcionavimas vertimo tekste, analizuojamas prancūziškų tarmybių panaudojimas. Straipsnyje teigiama, kad pasirinktoji vertimo strategija leidžia ne tik perteikti Baltušio romano kalbą ir stilių, bet ir prancūzų skaitytojams patirti jų pačių kalbos turtingumą, vaizdingumą ir grožį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dialektizmai; Grožinė literatūra; Paratekstas; Tarmė; Tekstas; Vertimas; Dialect; Dialectism; Fiction; Paratext; Text; Translation.

ENThe paper analyses the reasons of popularity among French readers of the novel “Sakmė apie Juzą” [The Story of Juza] by Juozas Baltušis, which was translated into French in 1990. The answers to the questions raised in the paper are sought in the book, the reception of the novel is discussed by using its paratexts and clarifying the peculiarities of translation into French. The paper makes an assumption that the French abstract of this novel enables reading it as a psychological or historical narrative with evident romantic elements. Such a traditional narrative meets the expectations of many readers. The original paratext of the French issue is a small glossary with the translator’s remarks included at the end of the book. The major part of the glossary consists of the lexis and vernacularism pertaining to rural life, peasants’ work and household. The functioning of Lithuanian and Russian (Slavic) transcriptions in the translation text is discussed, and the use of French vernacularism is analysed. The paper claims that the chosen translation strategy not only allows conveying the language and style of the novel by Baltušis, but also enables the French readers to experience the richness, imagery and beauty of their own language.