Poezija ir jos vertimas

LTStraipsnyje galvojama apie tai, kas yra poezijos esmė, neužmirštant, kad ji susieta su autoriaus krašto kalba, kultūra, jo gyvenamu laikotarpiu. Pateikiami įvairių kraštų poetų, vertėjų, kritikų apmąstymai apie vertimo darbą, jam kylančias kliūtis ir bandomą pasiekti idealą. Tikra poezija ne „sako“, o „veikia“, todėl eilėraštis visada lieka neužbaigtas: atviras naujas naujos energijos šaltinis. Jis kviečia atspėti, kas slepiasi už žodžių. Vertimo atveju tas slėpinys yra kitoks negu pirmojo kūrėjo, ir tai pateisina eilėraščio skaitymą kaip palimpsestą. Pasak daugelio, poezija yra „apreiškimo menas“; vertėjo užduotis pasirodo beveik dvigubai sunkesnė: perduoti pirmojo apreiškimo akimirką, sukuriant dirvą naujam apreiškimui. Puslapyje parašyti žodžiai yra tik pirmas žingsnis. Kiekvienas skaitytojas juos gali vystyti kita kryptimi. Vertėjas privalo pajusti ir perduoti visa užvaldančias žodžio vibracijas, išlaikant eilėraščio vaiskumą, kuris jį priartina prie „gryno kalbėjimo“, absoliučios – ir tuo pačiu universalios – išraiškos, betgi saugojant, kad nedingtų originalo daugiaprasmiškumas. Tai, ką ir kiek skaitytojas perims, priklauso nuo jo kultūros lygio. Kai kurie eilėraščiai atspindi tik gyvenamąją akimirką. Kituose girdisi praėjusių laikų šedevrų atskambiai ir nuorodos į kitokį pasaulį. Jų vertimas reikalauja ypatingo subtilumo. Pagrindinis poezijos vertimo principas ir kiekvieno vertėjo užduotis: stengtis perduoti ne turinį, o esmę; ne žodžius, o po jais slypinčią prasmę. Vertėjas turi stengtis įjungti tai, kas nepasakyta – bandyt atrasti „galutinį“ žodį.Reikšminiai žodžiai: Poezijos vertimas; Požiūriai į vertimą; Vertimo teorija; Attitudes towards translation; Poetry translation; Theory of translation; Translation of poetry; Translation theory; Translational approaches.

ENWhen speaking about translation, one first has to consider the specific characteristics of the genre one is to transpose. Many critics and poets have written on the subject examining the difficulties inherent in the task, underscoring that poetry is not straight-forward exposition, and that in the written text the essence remains unsaid. More and more often they affirm that poetry is not a statement but interpretation, that its essence is suggestion, its capacity to penetrate to "the profound I" of the reader. Numerous authors/translators speak of poetry’s "sacred power", its capacity to generate new life by revelation (almost a mystic process). It does not merely address the intellect but provokes emotional response. According to Walter Benjamin, it is "the interpretation of an evanescent, not directly recorded meaning". Since it works by association, the translator’s task is to try to capture the original spiritual state of mind of the author: to listen, and try to re-create it. The "profound structure" is more important than the words; therefore, a literal transposing means impoverishment. The success of the final product depends on the ability to capture and re-create the rhythm and insure a similar flow of the poem’s melody. Above all, the translator should try to incorporate what is not pronounced by words. Thus, translation becomes creation or, according to Hölderlin, "Umdichtung". A good translation "extends" the original and acts as revelation. Power of association, inherent multiplicity of meaning are basic, and spur the desire to re-read the poem. [From the publication]