LTStraipsnyje aprašomos Latvijoje išlikusios lietuvių kalbos žemaičių šnektos. Didžiausias dėmesys straipsnyje skiriamas fonetikai, kur daugiausia pasireiškia tarmių skirtumai. Latvijos pietiniame pakraštyje yra vietovių, kurios priklausė pagrindiniam lietuvių kalbos plotui – etninėms lietuvių žemėms. Pietvakarių Latvijoje tokios yra Rùcavos (Rùkiavos), Ùkrų apylinkės. Ùkrai nuo XIII a. priklausė Lietuvai . 1921 m. pravedant Lietuvos ir Latvijos sieną, Ukrai, Skyronys, Aknysta, Alūkšta ir kitos pasienio vietovės buvo iškeistos į Palangą ir pajūrio ruožą, 1819 m. caro priskirtą Kuršo gubernijai. 1880-1960 m. (ypač po 1945 m.) į Kuržemę ir Žiemgalą tarp atsikėlė daug lietuvių. Šiuo metu čia nebepavyko rasti nuo neatmenamų laikų gyvenusių žemaičių. Daugelis yra atsikėlę – jei ne patys, tai jų tėvai ar bent vienas iš senelių. Šio krašto žemaičiai savo tarmę laiko lietuvių kalbos tarme. Latvijoje (Liepojos, Duobelės, Jelgavos rajonuose) išliko lietuvių kalbos šnektos, kurios iš esmės sutampa su gretimu pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. Šios šnektos labiausiai skiriasi kirčio atitraukimu, priegaidėmis, nekirčiuotų galūnės balsių redukcija. Redukavus trumpuosius galūnės balsius, Liepojos lietuvių šnektoje gali išlikti galiniai priebalsių junginiai ds, šs, lv, kl, (panašiai kaip panevėžiškių tarmėje). Išskiriama dešimt fonetinių ypatybių, kuriomis skiriasi lietuvių kalbos žemaičių ir aukštaičių tarmės. Jų paribyje daug abiejų tarmių ypatybių. Kai kurias lietuvių kalbos periferinių šnektų ypatybes (priegaidės, priebalsių kietinimą) galėjo įtakoti intensyvūs kontaktai su latvių kalba.Reikšminiai žodžiai: Balsis; Fonetinės ypatybės; Galūnių redukcija; Kalbų kontaktai; Kirtis; Kirčio atitraukimas; Latvija (Latvia); Latvijos žemaičių šnektos; Lietuvių šnektos Latvijoje; Priegaidė; Šiauliškiai; Šiaurės žemaičiai; Žemaičiai; Language contacs; Latvia; North Samogitian subdialect; Phonetic features; Reduction of flexion; Retraction of stress; Samogitian dialects in Latvia; Stress; Subdialect of Lithuanian in Latvia; Syllable accent; The Šiauliškiai subdialect; Vowel; Žemaitian.
ENThe article describes the Samogitian sub-dialects of the Lithuanian language that remain in Latvia. The article is focused on phonetics, where differences in dialects manifest themselves most of all. In the southern borderlands of Latvia, there are places which used to belong to the main area of the Lithuanian language – to ethnic Lithuanian lands. In southwest Latvia, such places include Rucava (Rukiava) Parish and Ukris Parish. Since the thirteenth century, Ukris had belonged to Lithuania. When marking the Lithuanian and Latvian frontier in 1921, Ukrai (Ukris), Skyronys (Šķirāni), Aknysta (Aknīste), Alūkšta (Ilūkste) and some other border settlements were exchanged for Palanga and the coastal strip, which in 1819 had been assigned to Courland Governorate by Tsar. In 1880-1960 (especially after 1945), a lot of Lithuanians moved to Kuržemė (Kurzeme) and Žiemgala (Zemgale). At present, it was no longer possible to find here Samogitians living here from time immemorial. Many of Samogitians living here are those who moved here from other places – if not themselves, then their parents or at least one of their grandparents. Samogitians of this land consider their dialect to be a dialect of the Lithuanian language. In Latvia (in Liepaja, Dobele, and Jelgava Districts), there are extant sub-dialects of the Lithuanian language and their areas coincide with the adjacent main area of the Lithuanian language. The most distinguishing features of these sub-dialects include accent retraction, intonations, and unstressed ending vowel reduction. If short ending vowels are reduced, ending consonant compounds may remain in the sub-dialect of the Lithuanians of Liepaja: ds, šs, lv, and kl (similar to those in Panevėžys dialect). Ten phonetic features, which differ the Samogitian and Highlander dialects of the Lithuanian language, are distinguished. There are many features of both dialects in their boundary areas. Some features (accents, solidification of consonant.