Ėriuko skerdimo menas

LTStraipsnyje aptariamos šiuolaikinės meno akcijos ir jų reprezentacija lietuviškoje spaudoje. Keistai ir grėsmingai spaudoje apibūdinamos akcijos ir meniniai sumanymai, dažniausiai nėra nei žiaurūs, nei grėsmingi. Be to, jie neretai lieka pilnai neįgyvendinti. Straipsnyje plačiau aptariama Šiaulių Dailės galerijoje surengta Londono menininko B. De La Roche neįvykusi akcija ir menininko paskaita, kuri buvo reklaminė kampanija performansui surengti. Kitas pavyzdys – nepavykęs Evaldo Janso ėriuko pjovimo performansas Vilniaus Šiuolaikinio meno centre. Taip pat primenamas nedidelis incidentas Šiaulių universiteto galerijoje, įvykęs 2006 m. vasarį, kai buvo rodomas Norwich (Didžioji Britanija) dizaino mokyklos auklėtinių Kjetil Hallgren ir Bjorn Skvatsen videodarbas „Gyvenimo ir mirties prigimtis“. Galima manyti, kad daugumos tokių meninių akcijų tikslas – siekti žiniasklaidos dėmesio. Meninių įvykių viešinimas, matyt, susijęs ir su leidinių ar medijų interesais. Apžvelgus konkrečias menines akcijas ir jų viešinimo būdus, matyti, kad žudymas, gyvūnų skerdimas ar smurto pasireiškimai jau tampa priimtina savęs demonstravimo akcija. Norint pasiekti tikslą naudojami, toleruojant žiniasklaidai, naujausi kino ar videomeno pasiekimai. Pastaruoju metu meno ir visuomenės „spektaklyje“ dominuoja mirtis ir jos atributai. Menininkams taip pat ši tema tampa aktualiausia. Todėl ir šių laikų visuomenė dažniausiai fiksuoja ne jų gyvenimą ir darbus, o jų mirtį.Reikšminiai žodžiai: "spektaklio visuomenė"; Dailės siužetai; Dailėtyra; Kriminalinis menas; Lietuvių dailė; Meninis performansas; Meninė akcija; Meno akcijos Lietuvoje; Reginio visuomenė; Ėriuko simbolika; "performance society"; Art actins in Lithuania; Artistic arction; Artistic performance; Crime art; Fine art criticism; Fine art subjects; Lamb symbolics; Lithuanian fine art; Society of spectacle.

ENThe article discusses modern art campaigns and their representation in Lithuanian press. Strange and threatening headings of articles describing art campaigns are usually not threatening or cruel. Moreover, many of them remain unfulfilled. The article discusses a campaign arranged by a London artist B. De La Roche in Šiauliai Gallery of Art, which never took place and the artist’s promotion of the performance. Another example is E. Jans’s failure to organise the lamb slaughter performance at Vilnius Centre of Modern Art. The author also describes a minor incident at the gallery of Šiauliai University, which took place in February 2006, when a video work “The Nature of Life and Death” by students of Norwich Design School (United Kingdom) Kjetil Hallgren and Bjorn Skvatsen was demonstrated. One may suppose that the majority of these art campaigns attempt to attract mass media attention. Publicising of art events is also presumably related to interests of publications and mass media. Having analysed specific art campaigns and methods of their promotion, the author concludes that killing, animal slaughter or violence are becoming acceptable means of self-demonstration. Latest achievements in the field of cinema and video art are used for the purpose. Death and its attributes have been dominating in art and public performances over the recent years. Artists also believe this is a relevant theme.