Crisis as an opportunity for reform : only some windows open

LTStraipsnyje kritiškai vertinamas politinės ekonomijos teiginys, kad krizės paskatina imtis reformų. Šis teiginys, plačiai paplitęs tarp analitikų ir politikos atstovų prieš porą dešimtmečių, kai įvairiuose pasaulio regionuose vyko struktūrinės reformos, vėl tapo populiarus 2008 m. prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei. Šiame darbe teigiama, kad krizė iš tiesų sukuria paskatas ir galimybę imtis reformų, tačiau tokiam priežastiniam ryšiui toli gražu nėra būdingas savaimingumas. Tam, kad krizės metu įvyktų struktūrinės reformos, būtinos papildomos sąlygos, apimančios reformoms nusiteikusius politikus, kurie užimtų vadovaujančias pozicijas ir turėtų parengtą reformų programą, pakankamą ekspertų bendruomenės palaikymą, išorinę paramą (pvz., galimybę reformai panaudoti Europos Sąjungos (ES) lėšas, sektinus kitų šalių geros praktikos pavyzdžius, Pasaulio banko ar kitų išorės institucijų atliktą analizę ir pateiktas rekomendacijas). Tik esant tinkamam politinių veiksnių ir išteklių rinkiniui krizė gali sukelti reformas. Šiam teiginiui pagrįsti darbe pristatoma Lietuvos patirtis, daugiausia dėmesio skiriant politiniams sprendimams keturiose viešojo sektoriaus srityse: aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos, viešojo administravimo ir pensijų reformos. Visos šios sritys pasirinktos dėl to, kad jos numatytos kaip prioritetai po 2008 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų suformuotos Vyriausybės programoje, be to, kaip reformuotinos sritys jau senokai įvardijamos viešosiose diskusijose. Kita vertus, nors jas visas veikia ekonomikos nuosmukis Lietuvoje ir už jos ribų, kiekvienoje iš šių sričių pasiekta nevienoda pažanga, o tai aiškintina skirtinga politinių veiksnių ir išteklių kombinacija.Kaip tik dėl skirtingos politinių veiksnių kombinacijos po 2008 m. naujos koalicijos suformavimo Lietuvoje buvo pradėta aukštojo mokslo ir studijų reforma, tačiau sveikatos apsaugos reforma ir toliau apsiribojo galimų scenarijų svarstymais, nedaug rezultatų davė valstybės valdymo reforma, o pensijų reformą stabdė šioje srityje priimti prieštaringi sprendimai. Nors kol kas praėjo palyginti nedaug laiko nuo ekonomikos nuosmukio ir reformas deklaravusios koalicinės Vyriausybės darbo pradžios, tačiau skirtinga reformų pirmųjų metų patirtis leidžia kritiškai vertinti teiginį, kad krizės sukelia reformas, ir atkreipti dėmesį į politinius ir institucinius veiksnius, kurie galiausiai ir lemia struktūrinių reformų eigą ekonominio nuosmukio metu. Darbe pastarųjų metų struktūrinių reformų eiga ekonominio nuosmukio metu pristatoma įvertinus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo du dešimtmečius vykdytas reformas ir viešojo sektoriaus pertvarkos patirtį po įstojimo į ES. Teigiama, kad penkerius metus nuo įstojimo į ES, Lietuvos ekonomikai augant, koalicinės vyriausybės nesugebėjo pradėti sistemingų viešojo sektoriaus pertvarkų. 2008 m. prasidėjęs ekonomikos nuosmukis gali būti vertinamas kaip galimybė imtis atidėliotų pertvarkų, tačiau tik nuo aukščiau įvardytų veiksnių priklausys, ar ši „trečioji reformų banga“ atsiris. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ekonomikos augimas; Politikai; Vyriausybė; Struktūriniai pokyčiai; Viešasis sektorius; Economic growth; Policy maker; Government; Structural reform; Public sector.

ENThe paper critically assesses the argument of the political economy of reforms that crisis triggers reforms. This line of thinking was prevalent among analysts and policy makers during the 1980s and 1990s when major reforms were initiated in different regions in the world, and saw its revival recently with the start of the economic crisis of 2008. It is argued in this paper that crisis indeed provides a window of opportunity for reforms, but it by no means automatically leads to the adoption of consistent reform measures. For reforms to take place, a number of factors have to be in place, which include the presence of reform-minded policy makers in the leadership positions with a reform programme, substantial support of expert community and external support, such as European Union funding and good practice models in other countries which could be followed. Only under the right mix of political and resource factors reforms are likely to be undertaken. To illustrate this argument, the paper presents an analysis of reforms in Lithuania, focusing on four areas of public sector reforms (higher education, health care, public administration and pension reform) which have been listed by the government as priority areas for reform, but which have seen very different progress in the actual reform process. The divergent trends of reforms in these areas show how different combinations of the factors mentioned above facilitate or prevent the crisis situation triggering a structural reform process. [From the publication]