Leviniškoji vienatvė tarp ontologijos ir metafizikos

LTStraipsnyje nagrinėjama leviniškoji vienatvės samprata ir jos įveikimo būdai, pateikti Levino pirmojoje filosofijoje, kurią jis dar vadina etika, suteikiančia prasmę kitoms metafizikos šakoms. Levino ontologinis vienatvės aiškinimas skiriasi nuo egzistencialistinio požiūrio, kuris daugiausia dėmesio kreipia žmonių tarpusavio santykiams ir psichologinių problemų nagrinėjimui, kaip antai: paliktumo, nevilties, baimės, šleikštulio ir pan. Levinas, judėdamas ontologinio mąstymo lauke, bando atsakyti į klausimą: ar galima išeiti iš vienatvės? Pasak Levino, tik atskleidę vienatvės ontologines šaknis ir, suvokę jų pirminę duotybę, transcendencijos galia mes sugebėsime peržengti vienatvę. Straipsnyje analizuojamas Levino fenomenologinis ontologinių vienatvės šaknų tyrimo metodas. Be to, straipsnio autorei rūpėjo išsiaiškinti, kaip: vienatvė, vienišumas, miegas, kitas, hipostazė ir į juos panašus terminai, kurie greičiau yra antropologiniai, atėję iš egzistencinės psichologijos, psichoanalizės ar teologijos, gali būti filosofinio diskurso sąvokomis, padedančiomis išreikšti ontologines struktūras, kurios yra aptariamos straipsnyje leviniškuoju žiūros kampu. [Pratarmė]Reikšminiai žodžiai: Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Egzistencija; Laisvė; Būtis; Sąmonė; Hipostazė; Solitude according to Levinas; Existentia; Freedom; Being; Consciousness; Hypostasis.

ENIn the article, Levinas’ concept of solitude and the ways of overcoming it, as they are presented in his philosophia prima, are considered. Levinas’ ontological interpretation of solitude differs from that of existentialists who concentrate their attention on interpersonal relations and the psychological explication of problems, e.g. abandonment, despair, etc. According to Levinas, solitude, as a sign of being, expresses the impossibility of conveying a private existence to another person. Solitude characterises the continuity of internal par excellence relations between the personal being and existence. Solitude is the fact of being of those who have existence; therefore, the question concerning the escape of solitude is, according to Levinas, an ontological event which is related to the verification of the connection between being and existence. The escape of solitude is possible by means of transcendental power alone. The objective of metaphysical desire is invisible, and, in relation to mortals, it has the feature of absoluteness. This invisibility, according to Levinas, is the expression of our relation with what is not given and is unknown to us. The moment during which the existing relates to his/her existence is called by Levinas hypostasis. When consciousness causes an ontological event – the appearance of subject, the hypostasis in the anonymous being il y a finds himself/herself as solitude, i.e. the ultimate identity of Ego with his/her existence. Such an interpretation of solitude permits Levinas to draw the conclusion that “solitude is necessary … in order that the existing could be at all”. Relying on the solitude dependence of the event of hypostasis, Levinas claims that solitude is not a defect of presupposed relation with other, it is the unity of the subject. Therefore, solitude is necessary for the beginning of a subject’s freedom, as well as for the mastering of his exisrtence. [From the publication]