Tarminis kalbėjimas: (galimi?) socialiniai kalbėjimo koreliatai

LTStraipsnyje svarbios trys kategorijos: kalba, bendrinė kalba ir dialektas. Pirmosios iš jų [kalbos] prasminės apibrėžtys lemia tolesnes įžvalgas ir bet kokius bandymus apibendrinti bendrinės kalbos ir dialekto santykius. Tradicinė dialektologija dialekto sampratą grindžia skiriamaisiais formaliais kalbos bruožais. Tačiau ši distinkcija nėra vienareikšmė ir galutinė. Kalba nepaisant taip pabrėžiamų jos subordinacinių galių netampa „abipusiškai suprantamų dialektų kolekcija“. Ypač mūsų dienų lingvistikoje šis terminas įgyja vis naujų požymių. Straipsnyje bandymas dialektus sieti su sociostruktūromis yra motyvuojamas kalbos ir kultūros izomorfijos teorija: visuomenę atitinka kalba, o kiekvieno individo socialinį statusą — tam tikros kalbos priemonės. Kiekviena kalba išreiškia atitinkamą kultūrinę tikrovę. Taigi straipsnyje remiantis tiek teorinėmis įžvalgomis, tiek tiriamąją medžiaga, t. y. rytų aukštaičių anykštėnų Lyduokių šnektos duomenimis ir sociolingvistinio tyrimo, kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip paprasti kalbos bendruomenės nariai konceptualizuoja tarmiškai kalbantį subjektą, duomenimis, formuluojamos įžvalgos, kad tarminį kalbėjimą puoselėja vyresnio amžiaus, menkesnio išsilavinimo, žemesnių socialinių sluoksnių atstovai. Tam tikrų socialinių grupių atstovai neperžengia savo kalbos=tarmės ribų, nes paprastai gebėjimas, galimybė kirsti šias ribas koreliuoja su atitinkamo socialinio konteksto kaitos galimybėmis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tarmė; Bendrinė kalba; Tarmės (Dialektai); Socialinis koreliatas.

ENThe categories are important in the article: language, standard language, and dialect. The definition of the meaning of language conditions all subsequent arguments and any attempts to generalise the relation between the standard language and dialects. Within the traditional dialectology, the concept of dialect is based on formal distinguishing features of the language. However, this distinction is not unambiguous and conclusive. Despite the emphasis of its powers of subordination, language does not become “a collection of mutually understandable dialects”. In contemporary linguistics, this term continues acquiring new features. The article attempts to relate dialects to social structures on the basis of the theory of the isomorphism of language and culture: language corresponds to the society, while certain linguistic devices correspond to the social status of each individual. Every language expresses a certain cultural reality. Therefore, on the basis of both theoretical insights and empirical materials, i.e. the data of the eastern Lithuanian sub-dialect Lyduokiai (Anykščiai) and the data of a sociolinguistic research, which sought to find out how the ordinary members of a linguistic community conceptualise subjects speaking in vernacular, this article argues that vernacular language is cultivated by elderly, less educated people of lower social status. The representatives of certain social groups do not cross the boundaries of their language or dialect because, usually, the possibility of crossing these boundaries correlates with the opportunities for change in a certain social context.