LTStraipsnyje gilinamasi į priverstų palikti gimtinę emigrantų grįžimo namo arba repatriacijos problematiką identiteto aspektu. Pagrindinis klausimas, į kurį siekiama atsakyti – diasporoje suformuoto migracinio identiteto daryba ir jo konfigūracijų kaita repatrijavus bei pereinamojo laikotarpio Lietuvos visuomenės iššūkiai repatriantams. Šiuolaikinė Lietuva yra (trans)migracijos epicentre. Šiame straipsnyje diasporinis lietuviškumas yra suprantamas kaip specifinis identitetas, perkeltas į svetimą žemę, grąžintas atgal, taigi dukart paveiktas akultūracijos procesų. Darbo tikslas – pabandyti apčiuopti tokio identiteto formas pereinamojo laikotarpio visuomenėje pasekant, su kokiais iššūkiais susiduria repatriantų atvežti identitetai moralinių imperatyvų ir kultūros politikos prasme. Šis tyrimas rodo, kad dauguma repatriantų, buvusių politinių emigrantų bei jų palikuonys, užsienyje gimusios lietuvių kartos, į Lietuvą atsiveža diasporos lietuviškumą. Pereinamojo laikotarpio Lietuvos pokomunistinė ksenofobija, etikečių klijavimas, užsieniečių stigmatizavimas repatriantų akultūracijos procesą daro problemišką. Repatriantai dažnai stereotipizuojami. Jie neretai jaučiasi esą pažįstamoje kultūroje, bet keistoje, kartais nesuvokiamoje netikrumo visuomenėje su sovietinės okupacijos liekanomis ir biurokratija. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo (pripažinimo) problema buvo ir tebėra vienas iš reikšmingiausių faktorių, mažinančių repatriantų skaičių.Reikšminiai žodžiai: Akultūracija; Emigrantai (Diaspora); Identitetas; Lietuviškumas; Lietuvybė; Posocialistinis laikotarpis; Repatriacija; Repatriantai; Tapatumas; Tautinis tapatumas; Acculturation; Diaspora; Identity; Lithuanianess; National identity; Post-socialist period; Repatriants; Repatriation.
ENThe article goes deeper into the identity aspect of the problem of the returning back of emigrants, who were forced to leave their motherland, i.e. repatriation. The main question the author seeks to provide the answer to is the combination of the diaspora formed migration identity and changes of its configurations after repatriation as well as the challenges Lithuanian society imposes on repatriates during the transitional period. The modern Lithuania is in the epicentre of (trans) migration. This article perceives the diasporic Lithuanian identity as a specific identity transferred to a foreign land, then placed back home thus twice undergoing the process of acculturation. The work is aimed at trying to define the forms of such an identity during the transitional period, the challenges repatriates’ identities face in terms of moral imperative and cultural policy. This study shows that the majority of repatriates, former political emigrants and their descendants as well as generations of Lithuanians born abroad bring to Lithuania the Lithuanian identity of their diasporas. The Lithuanian post-communistic xenophobia, the pinning of labels, stigmatisations of repatriates by foreigners cause a number of problems to the process of acculturation. Repatriates are usually stereotyped. They often feel as living in a familiar yet strange culture, somehow in a an unreal society with remains of the Soviet occupation and bureaucracy. The problem of acquisition (recognition) of the citizenship of the Republic of Lithuania has been and still is one of the key factors decreasing the number of repatriates.