Fotografija kaip medijos dispozityvas Lietuvoje XX a. 7-9 dešimtmetyje : institucinis aspektas
LTStraipsnyje analizuojama fotografija yra traktuojama kaip mediją, kurianti specifinį vizualumą. Vizualumą sukonstruoja tam tikros medijos ypatybės, kurias reguliuoja konkreti institucija, todėl teigiama, kad užuot analizavus fotografiją kaip turinį, reikia nagrinėti jos socialinius funkcionavimo mechanizmus. Fotografija čia suprantama kompleksiškai kaip medijos dispozityvas, tad taikant veikėjo-tinklo teoriją, analizuojamas vienas esminių jo dėmenų - institucija. Straipsnyje pateikiami tyrimo rezultatai, gauti analizuojant XX a. 7-9 dešimtmetyje veikusią LTSR Fotografijos meno draugiją - sovietmečiu vienintelę instituciją, sudariusią sąlygas ir reguliavusią fotografijos meno produkciją bei distribuciją. Atskleidžiami pagrindiniai Draugijos funkcionavimo mechanizmai: (re)produkcija, distribucija ir edukacija, taip pat nagrinėjama, kas lėmė institucijos funkcionavimo mastą ir galią bei jos palaikomo vizualaus diskurso efektyvią sklaidą. Dispozityvas atvaizduojamas ne tik tekstiniu veikėjo-tinklo aprašymu, bet ir vizualiu elementų išsidėstymu, palengvinančiu medijos veikimo supratimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fotografija; Fotomenas; Institucija; Medija; Medijos dispozityvas; Mediją; Veikėjo-tinklo teorija; Actor-etwork theory; Actor-network theory; Art photography; Institution; Medium; Medium dispositif; Photography; The art of photography.
ENThe author treats photography as a medium that produces a specific mode of visuality. Its visuality is dependent on the specific characteristics of the medium, which are being maintained by an institution. Therefore, instead of analyzing photography as a content, there is a need to analyze the social mechanisms of its operation. Hence, photography is treated as a medium dispositive and analysed by employing the Actor-Network theory. The Lithuanian Society of Art Photography is analysed as a case study, and the results are presented in this article. In the 1960s-1980s, the Society in Lithuania was the only institution that enabled and at the same time regulated the production and distribution of art photography. The focus in the analysis of the medium dispositive is on institution as one of its key elements. Here, the main mechanisms of its operation - production, distribution and education - are being discussed. Also, the question is answered about the factors that condition the scale of its activity and an effective distribution of the regulated visual discourse. The dispositive is depicted as an actor-network not only in the textual mode, but also in visual maps which help to reveal the arrangement of their elements. [From the publication]
- Apie bandymą atverti juodąsias mokslo dėžes (1) / Arūnas Poviliūnas. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2017, Nr. 2 (41), p. 65-78.
- Kultūros studijų idėjos ir vardai Lietuvoje / Tomas Kačerauskas. Problemos. 2011, t. 79, p. 90-102.
- Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje / Agnė Narušytė. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. 302 p.
- Vizualumo studijos Lietuvoje / Ramojus Reimeris. Filosofija. Sociologija. 2011, t. 22, Nr. 1, p. 3-11.
