Lietuvių kalbos šakninių garsus reiškiančių veiksmažodžių konsonantizmo ir semantikos sąsajos

LTStraipsnyje analizuojami lietuvių kalbos šakniniai garsų semantinės grupės veiksmažodžiai. Egzistuoja neabejotinas ryšys tarp garsus reiškiančių šakninių veiksmažodžių semantikos ir foneminės sandaros (konsonantizmo). Tam tikros disonansingumo komplekso semos perteikiamos konkrečiais priebalsiais: ryškiausią semantinę konotaciją turi pučiamieji priebalsiai š, z, ž, afrikatos č, c, sonantai r, l , sprogstamasis k. Pučiamaisiais priebalsiais š, z, ž perteikiamas specifinis disonansingumas, kuris atitinkamai vadinamas šnypščiamąja, zyziamąja ir šaižiąja konotacija. Afrikatų č, c disonansingumas vadinamas čežamąja konotacija; dž, dz disonansingumas – metalo arba stiklo skambėjimo konotacija. Su tam tikromis semomis sietinas priebalsių kiekis šaknyje. Priebalsių gausumas, ypač finalėje, visada rodo, kad leksemai būdingas didelio semantinio krūvio disonansingumas. Tačiau kai kurie priebalsiai, ypač š, ž, yra ryškiai semantiskai konotuoti ir perteikia specifinio disonansingumo semą vieni. Priebalsio sąsajos su semantika priklauso nuo jo vietos šaknyje: didžiausią semantinį krūvį turi inicialės priebalsiai. Finalės priebalsių semantinis krūvis nėra toks ryškus kaip inicialės priebalsių. Ryškią semantinę konotaciją finalėje turi pučiamieji š, z, ž ir sonantas r. Dažniausiai semantiniu požiūriu svarbūs ne tiek konkretūs finalės priebalsiai, kiek tam tikri jų deriniai. Konsonantizmo semantinė konotacija susijusi su subjekto sema: negyvųjų daiktų ir vabzdžių garsus reiškiančiose leksemose labiausiai išryškėja akustiniai, gyvųjų būtybių – dar ir artikuliaciniai priebalsių požymiai.Reikšminiai žodžiai: Afrikata; Garsų semantinė grupė; Konsonantizmas; Priebalsis; Pučiamasis priebalsis; Sema; Semantika; Sonantas; Sprogstamasis priebalsis; Veiksmažodis; Šaknies finalė; Šaknies inicialė; Affricate; Beginning of the root; Consonance; Consonant; End of the root; Fricative; Semantic group of onomatopoeic word; Semantics; Sematics; Seme; Sonant; Stop consonant; Verb.

ENThe article analyses the Lithuanian root verbs belonging to the semantic group of sounds. There is a link between the semantic and phonetic structure of root verbs meaning sounds (consonantism). Certain semes of the complex are conveyed with specific consonants: the best semantic connotation is offered by the consonants š, z, ž, the affricates č, c, the sonants r, l, and the plosive k. The fricative consonants š, z, ž are used to convey a specific dissonance, which is called a sibilant, pinging, harshing connotation respectively. The dissonance of affricates č, c is called a froufrou connotation; the dissonance of dž, dz is called the connotation of sounds of metal or glass. The number of consonants in a root is related to certain semes. The number of consonants always shows that the lexeme has the dissonance of the semantic load. However, certain consonants, especially š, ž are distinctly semantically connotated and convey the seme of the specific dissonance. The links of the consonant with semantics depends on its place in the root: initial consonants have the largest semantic load. The semantic load of the final consonants is not as distinctive as the load of the initial consonants is. The fricative š, z, ž and the sonant r have a distinct semantic connotation in the final. Usually, certain final consonants are not so important in terms of semantics. The most important are combinations of these consonants. The semantic connotation of the consonatism is related to the seme of the subject: lexemes expressing the sounds of inanimate objects and bugs have acoustic features prevailing, whereas lexemes expressing the sounds of animate creatures also have features of articulation.